Month: February 2024

Kodėl žmonės laikosi pažadų? Kaip ir kitur, meduolis laimi. Žmonės laikosi pažadų ir juos vykdo ne todėl, kad vengia blogų pasekmių jų neįvykdžius – bet todėl, kad siekia gerų pasekmių, juos įvykdžius. Jei bandot motyvuoti kažką pažado laikytis (įskaitant save) – neužmirškit pabrėžti tai, kaip bus gerai, kai tai ir įvyks – o ne tai, kokios bausmės pažado laužytojas susilauks.

Kaip bevertintumėm pažadų ir įsipareigojimų svarbą socialiniams santykiams, tyrimai rodo, jog kiekviename mūsų gyvena stiprus skeptikas – dauguma pažadų galiausiai yra įgyvendinami, bet mes 40 procentų laik neteisingai įvertiname jų įvykdymo tikimybę. Vertinimo klaidų galime išvengti (ar bent jau reikšmingai ų sumažinti), ir čia svarbus veiksnys yra suprasti, kokia yra žadančios pusės motyvacija. Man atrodo, kad apie tai galvojame kiek per mažai, ir per greitai sustojame ties kokiu nors abstrakčiu paaiškinimu. Žmonės žada, nes turi savanaudiškų tikslų (tai nebūtinai reiškia, kad tik viena pusė gaus naudos iš pažadėti veiksmo, tai dažniausiai ir būna abipusiai naudingas veiksmas), žmonės jaučia tradicijų, kitų įsipareigojimų ar moralinių normų spaudimą, arba žmonės veikia pagal savo vertybių sistemą (čia patenka ir nuoširdžiai altruistiškas elgesys) – nors veikiant pagal savo vertybes, pasitenkinimas vis tiek yra rezultatas, kad ir šalutinis.

Įsipareigojimas atsiranda erdvėje, kurioje egzistuoja ir moralės normas atitinkantys, priimtini veiksmai – ir nepriimtini veiksmai. Įsipareigojimas nukreipia į priimtinus veiksmus, nes taip prognozuojamą ateitį. Įsipareigojimai gali apimti įvairias veiksmų rūšis – etiketą, visuomenines pareigas, religines normas, net politinius pareiškimus (norisi ištraukti iš konteksto būtent rinkiminių kampanijų pažadus ir politines programas). Kiekvienam jų netgi priskiriame tradicines vykdymo tikimybes, kurios gali būti ir nesusijusios su asmeniu. Mano vidinis povas man šnabžda, kad įprasta nenustebti, kai rinkiminiai pažadai nevykdomi – labai tikiuosi, kad jis meluoja.

Aktyvus ir savanoriškas pažadas ar įsipareigojimas (tarkim, ženklelio ar lipduko prisisegimas, ar daugybė kitų formų) stipriai didina tikimybę, kad žmogus elgsis taip, kaip žada, taip pat stiprėja bendradarbiavimas ir tiesos sakymas grupėje – lyginant su bet kokia forma “išprašytu” ar išreikalautu pažadu (pagalvokit apie tai kas kartą, kai sakote “pažadėk man, kad…”).

Pažadai, beje, yra stipriai tiriama psichologijos sritis. jei ši tema domina, būtų vertinga pradėti nuo šio gražuolio: https://www.routledge.com/Promises-Oaths-and-Vows-On-the-Psychology-of-Promising/Schlesinger/p/book/9781138005907

Kas nutinka, kai nesilaikome pažado? Taip, kaip pats pažadas yra tik žodis, taip sulaužius pažadą, atrodo, kad nieko nenutinka. Mes ardome santykį su tuo žmogumi, tačiau tas irimas nėra matomas ir labai dažnai pridengiamas bandymo įtikinti save, kad čia “nieko tokio” arba bet kokia mintimi apie tai, kad tai yra pateisinama, gerai, gerai baigsis ar panašiai. Gali būti visaip, galbūt pažadas nebuvo pagrįstas ar teisingas – tačiau vienas dalykas, kuris tikrai įvyksta yra tai, kad tas žmogus tolsta. Mes galime priartėti prie kito žmogaus tik per pasitikėjimo tiltelį, ir tokio artumo neįmanoma sukurti racionaliomis pastangomis.

Įsipareigojimas – ir labai panaši į pažadą, ir šiek tiek skirtinga sąvoka. Įsipareigojimas yra reikalavimus kelianti, įsakmi kategorija, vos ne sietina su prievartos elementu. Įsipareigojimai visada turi “mes” elementą. Sulaužius įsipareigojimą pasekmių dažniausiai jau daugiau, dažnai ne tik emociniame lygyje patiriamą gėdą, kaltę, poreikį atsiprašinėti. Įsipareigojimais ataustas visuomenės audeklas, čia yra daug normų, įstatymų, jau nebe lūkesčius, o reikalavimus keliančių sampratų.

Pažadas yra tikrai įdomus žmonių kultūros konstruktas. Mes neturim žalio supratimo, ar tai būdinga kitiems – ar, tarkim, vilkai pažada susitikti prie ana tos eglės po medžioklės. Bet be ir taip neapčiuopiamo žodžio, pažadas neturi jokios kitos formos, jis paremtas tik pliku tikėjimu, kad ši informacija yra teisinga, ir galima planuoti remiantis ja. Galbūt todėl žmonės neramesnėse situacijose prašo užstato, kad pažadas gautų nors kokį kūnelį, ir taptų sunkesnis. Arba svaresnis. Tačiau vis tiek nuostabu, kad žmonės išmoko remtis tokiu trapiu dalyku, kaip tik žodžiu įkūnytas ketinimas.

Įvykdžius duotą pažadą, smegenys apdovanoja mus malonumo banga, tai stiprina pasitikėjimą savimi, realizmo jausmą, gebėjimą planuoti ir atidėti malonumą, pasiekti sudėtingesnių tikslų. Todėl galiausiai tai naudinga visiems, įskaitant ir pažadų davėjus. Sekundei siūlau prisiminti savo paskutinį įvykdytą pažadą ir prisiminti, kaip jautėtės. Net jei tai įvykdyti buvo sunku.

Kadangi pažadui reikia tikėjimo, o tikėjimui reikia artimo ryšio – pažadai yra svarbi artimų santykių dalis. Nesakau, kad yra lengva atpainioti, ar pažadai stiprina tikėjimą (ir pasitikėjimą), ar tikėjimas stiprina pažadus, tačiau bet kokiu atveju jie yra susiję. Artimais ryšiais nesusijusių žmonių pažadai mus menkai jaudina, o jų sulaužymas nelabai smarkiai ir nuvilia. Kita vertus, jei pažadai laužomi artimoje aplinkoje, tenka pertvarkyti visas to artimojo santykio struktūras, o tai nei norimas, nei laukiamas darbas, stipriai užkabinantis ir saugumo jausmą.