Pažadai dažniausiai laužomi ne tyčia, klastingai, iš anksto suplanavus ar norint pakenkti. Dažniausiai tai nėra norima ar siekta pozicija ir tam, kuris pažadą sulaužė – nors kai esame sulaužyto pažado “gavėjai”, jei kažkas mums duotą pažadą sulaužo, tai jaučiamės, lyg tai būtų buvęs metų metus regztas, tyčia mus sužlugdyti sumanytas veiksmas. Skirtumas tame, kad viena pusė iš lėto mato, kaip reikalai prastėja, o kitai pusei pokytis labai staigus ir dažniausiai netikėtas. Tik toks ir skirtumas. Įvykis ir faktas liekas tas pats, nusivylimas lieka toks pat abiems pusėms, poreikis suplanuoti ateitį iš naujo lieka abiems pusėms. Norisi tikėti, kad jei “nedėtumėm kiaušinių į vieną krepšį” ir neromantizuotumėm, nepervertintumėm pažado galios, gal nereikėtų taip stipriai ir jaudintis. Juk visada gali būti visaip.
psichologė internete ir gyvai