Month: November 2023

Tiriant dvasinių praktikų efektyvumą, susiduriama su paprasta, nors ir netikėta problema – o kaip pamatuoti, ar tiriamasis yra praktikos ekspertas, ar tik tokiu dedasi? Iš kur žinoti, ar stebimas efektas yra praktikos pasekmė, ar atsiranda dėl visai kitos priežasties?

Buvo atlikta nemažai tyrimų, kai medituojant buvo stebimas elektrinis smegenų aktyvumas – nors kartais pati praktika gali atrodyti įdomiai, jei tiriamasis guli aparate, kuris kelia daug triukšmo. Daugumoje tyrimų daromos išvados apie suaktyvėjusią kaktinę, šonines skiltis, gumburą ir limbinę sistemą, kai kurių praktikų metu kaktinės skilties aktyvumas kaip tik atvirkščiai, sumažėja. Na, bet čia matyt dar reikia paieškoti geresnių metodų 🙂

Daugiausiai tyrimų daroma, turbūt, su meditacija. Rezultatai rodo, kad dažniausiai suaktyvinama parasimpatinė būsena, sulėtėja širdies ritmas, kraujo spaudimas, deguonies apykaita, kai kuriuose tyrimuose padidėja širdies ritmo variabilumas, stebimas poveikis kortizolio, noradrenalino, endorfinų, lytinių hormonų ir augimo hormono lygiams.

Tikiu, kad dvasinių praktikų pavyzdžių yra ir daugiau, bet manau jau galim sutarti, kad daug jų turi tarpusavio panašumų, ir čia galim pradėti ir jų atnešamą naudą ir žalą. Toliau daugiau cituosiu mokslinius tyrimus, ir ieškosiu kiek įmanoma objektyviau pamatuoto poveikio. Tai rašydama vis galvoju, kam man mano mėtų glostymas ir bazilikų laistymas irgi yra dvasinė praktika, ir joks tyrimas to, matyt, nematuos…

Jei nujaučiat, kad kažką svarbaus praleidau – labai prašau pildykit.

Antroposofinė filosofija siūlo visą dvasinių praktikų sistemą – ir bendrų, ir skirtų konkrečioms profesijoms. Savęs tobulinimo kelias, vidinė transformacija, siekia įvardinti kiek žmogus kontroliuoja savo gyvenimą, sukurti harmoningą žmogaus santykį su gamta ir visuomene ir garantuoja gebėjimą atskirti realybę nuo iliuzijų. Čia taip pat siūloma meditacija, rūpinimasis sveiku kūnu ir siela, santykis su kitais, kitų svarbos pripažinimas, balansas tarp laisvės ir atsakomybės, pasaulio ir savo asmeninių pokyčių. Geriausiqi man skamba dėkingumo ir universalios meilės pasauliui praktikos.

Stoicizmas, man regisi, išgyvena atgimimą. Šios filosofijos rekomenduojamos dvasinės praktikos yra asketiškas gyvenimo būdas, mirties ir kitų tradiciškai neigiamai vertinamų gyvenimo įvykių kontempliacijos, dėmesingumo dabarties akimirkai treniruotės (labai panašiai į dėmesingumo meditaciją), kasdienės refleksijos apie problemas ir jų sprendimus, dienoraštis.

Epikūriškosios filosofijos tradicija rekomenduoja tetrapharmakos doktrinų apmąstymą: Dievo nereikia bijoti, dėl mirties nereikia nerimauti, visus gerus dalykus pasiekti lengva, visus sunkius dalykus lengva pakelti.

Epikūriečių dvasinės praktikos taip pat apima Eikas – kiekvieno mėnesio 20 dieną švenčiamą logikos ir malonumo šventę, kurios metu valgomi skanūs patiekalai ir aptariami filosofiniai klausimai. Pastangos turėtų būti orientuojamos į aponia – fizinio skausmo vengimą ir ataraxia – dvasinio nerimo vengimą.

Viena iš rečiau minimų praktikų iš stoikų laikų – negatyvi vizualizacija, arba blogiausio scenarijaus įsivaizdavimas. Tokios praktikos tikslas – nujauteinti qrba desensibilizuoti ir stiprinti atsparumą realioms gyvenimo situacijoms. Tokia praktika taip pat turėtų stiprinti dėkingumą už tai, ką praktikuojantysis gyvenime turi. Reikia pripažinti, kad šios praktikos yra likę gan plačiai, pradedant posakiais “ne galva žmogui nutrūko” iki kognityvinei elgesio terapijai būdingo klausimo “kas blogiausia gali nutikti”.

Baha’i tikėjime pagrindinė dvasinė praktika yra malda. Maldos žodžiai yra tiksliai apibrėžti ir yra skirti Dievo garbinimui.

Induizmo dvasinių praktikų tradicija apima mantrų kartoji.ą mintyse arba garsiai, įvairių dievybių garbinimas atliekant piligrimines keliones arba priimant svečius, joga, taip pat tantrinės praktikos – pasaulietiškų dalykų naudojimas tam, kad pasiekti transcendentines, anapusines būsenas.