Category: Grupė “Šaukštas Proto”

Dar vienas įdomus aspektas – smegenyse veikia daug autonominių, nevalingų procesų. Kadangi negalime pasistengti ir nudžiugti arba nuliūsti (taip, kaip galime pakelti ranką arba išsižioti), tai mums susidaro įspūdis, kad yra kažkas kitas, kas tuos procesus valdo. Tačiau tas “kažkas kitas” nėra tikresnis už tai, kas įžiebia saulę ar stumia debesis per dangų. Mes vis bandome paaiškinti aplinką žmogiškomis sąvokomis, ir dažnai sunku persijungti į labiau fizikinį-cheminį-biologinį matymą. Skruzdėlės stato skruzdėlynus be projektų vadovų, Mėnulis sukasi niekieno nejudinamas, o smegenys palaiko visokiausius procesus be jokio vidinio piktojo ar gerojo demono.

Šiandien klausiausi podcasto apie narkotinių medžiagų naudojimą neurologijos tyrimuose (žinau!), ir ten nuskambėjo kita įdomi mintis, man regis susijusi ir su šia tema. Suvokdami pasaulį, mes vis ieškome ribų, kontūrų, pradžių ir pabaigų, kažkokio apibrėžtumo. Kitaip visas pažinimas baigtųsi viena išvada – mes plaukiame vienalytėje ir begalinėje energijos jūroje. Net ne taip. Mes esame jūra.

Riba tarp “aš” ir “ne aš” irgi yra riba. Ir kad jau taip sunku suprasti, kur “aš” prasideda ir baigiasi, tai sunku ir patikėti, kad ten neslypi skeletai ir demonai. Nes nesimato. Nes nesuprantama. Bet gal gera proga pakartoti, kad ta prasme, kuria mums tai svarbu suprasti – mes esame viena sistema.

Jei galvosime apie pasąmonę, tai galbūt ir galėtume įžvelgti, iš kur kyla mintis apie tai, kad smegenys mus valdo. Tai kasdieniam mąstymui neprieinama sritis,, taip dažnai vaizduojama kaip šešėlis, rūsys, povandeninė dalis – lyg ir negatyviai. Gal iš čia ir kyla mintis apie grėsmę, ir apie tai, kad nesinori būti kontroliuojamam nematomų dalykų. Bet aš vis galvoju, kad gražiausios gėlės auga remdamosi šaknimis į nepermatomą žemę. Ir nemato dėl to bėdų. Ir neskirsto savęs š požeminę ir antžeminę dalį, ir negalvoja kuri kurią kontroliuoja.

Bent jau man taip atrodo.

Toks reiškinys, kaip altruizmas, negali egzistuoti be sąvokos “aš”. Kad kažko savo atsisakyčiau, visų pirma turi būti “aš”. Tam mes turime suvokti, kad išorinis veiksmas bus nukreiptas ne atgal į mus – ir tai, kad tai gal ir nėra naudinga šią sekundę, bet bus naudinga iš esmės, ir kad tai jau pasiteisino praeityje ne tik mūsų gyvenime, bet ir daugybei kartų prieš mus. Tam reikia žinių, apibendrinimų, įsitikinimų – tai ir yra, ir nėra savanaudis elgesys, kuriam reikia savikontrolės, savęs suvokim -tačiau tai vis dar nereiškia, kad kažkas yra valdomas. Mano akimis, tai greičiau “savivalda”.

Dar viena priežastis, dėl kurios galimai vis grįžtame prie klausimo, ar mes valdome smegenis, ar jos mus – mums taip svarbi asmeninės laisvės sąvoka. Mes ją stipriai branginame, ir vos tik kilus įtarimui, kad čia ne mes taip nusprendėme daryti, bet mus kažkas privertė, iš karto imamės kaltinti tą kažką kitą.

Tuo būdu gal net atskiriame, atidalijame savo dalį, kuri priėmė mums po to nebepatinkantį sprendimą. Tik tam, kad ant tos dalies galėtume suversti kaltę. Kad būtų kažkas, kam mes neva negalime pasipriešinti. Nors realiai visą laiką ten nebuvo nieko daugiau, tik tas pats vienas “aš”…

Įdomus faktas – meditacijos metu aktyvesnėmis tampa tos pačios smegenų sritys, kurios yra atsakingos už savęs suvokimą. Vadinasi, meditacija yra lyg ir būdas pažiūrėti į save, kaip tai fiziškai neatrodytų neįmanoma – bet smegenys turi slaptas dureles, per kurias galima ten patekti.

Viena iš įdomių teorijų, aiškinanti, kodėl mums reikia savęs suvokimo sako, kad taip mes užsitikriname savęs suvokimą. Mes apibendriname savo asmeninę patirtį, mus ištikusius pojūčius, kas mums asmeniškai yra naudinga ir grėsminga. Be savęs suvokimo tai būtų neįmanoma. O savisauga – labai gilus ir labai pirmykštis instinktas. Kas kelia kitą įdomią mintį – tada iš esmės visi gyvūnai turi “aš” sąvoką, net jei mes nesugebame to suprasti.

Įdomus savęs suvokimo kampas yra interocepcija – gebėjimas suvokti savo kūną (kūno dalių padėtį, vidaus organų būseną, skausmą, temperatūrą, alkį ir kitus vidinius pojūčius.

Pavyzdžiui, žmogus negali pats savęs pakutenti. Būtent todėl, kad suvokia, jog tai daro pats.

Svarstant šį klausimą, verta pasitikslinti ir “aš” sampratą. Nors mes ir išmokstame ja laisvai naudotis, bet atsakyti greitai ir tiksliai į tai, ką reiškia “aš” yra sunku, ir čia yra daug erdvės visokioms interpretacijoms – dalis kurių turbūt ir sukuria įspūdį, kad “aš” ir smegenys yra du atskiri kontrolės centrai. Žmonės terapijoje dažnai sako “noriu suprasti save” ar “noriu atrasti save”. Gali būti, kad jie tikisi kažko, kas panašu į lobių paiešką, nušvitimą, netikėtų gebėjimų ir talentų paiešką ar kažką panašaus – ir nebūtinai turi omenyje savo demonų ir skeletų iš spintos ištraukimą.

Mano nuomone, neatstovauju psichologijos mokslo – “aš” nėra spinta, nėra kažkokia talpa – “aš” greičiau jau yra sukauptų patirčių interpretacijų visuma. Vienintelis trukdis pripažinti ir suprasti savo patirtis yra tendencingas dėmesys ir atminties klaidos. Visa kita atrasti padeda buvusios ir būsimos patirtys.

Noras atsakyti į klausimą kas čia ką kontroliuoja dažniausiai pagrįstas savisaugos instinktu. Mums reikia žinoti ir suprasti, kaip kažkas veikia, kad nejaustumėme grėsmės, kylančios iš to daikto. Nes instinktyviai ir automatiškai mes visų pirma galvojame, kad bet koks nepažįstamas dalykas yra grėsmė. Taip elgiasi ir visi gyvūnai. Tenka pripažinti, kad kitoks elgesys evoliucijoje nebuvo apdovanotas galimybe gyventi toliau – visi neatsargūs organizmai tiesiog išmirė nesusilaukę palikuonių. Todėl atsargumas yra gera savybė.

O kaip veikia smegenys (o ir visas mūsų organizmas), mes vis dar nesuprantame. Todėl instinktyviai baiminamės ir norime kontroliuoti jį. Nors realiai nėra atskiro “aš”, yra tik vienas nuostabus kūnas. Kartais pasitikėti juo ir netrukdyti yra gerokai geresnis pasirinkimas, negu bandyti jį kontroliuoti.