Category: Grupė “Šaukštas Proto”

Man buvo truputį netikėta, bet dabar atrodo logiška. Visai gali būti, kad prie aukos pozicijos įsigalėjimo galėjo prisidėti ir krikščionybėje dažnai aukštinamas pasiaukojimas, kankinystė ir apskritai išaukštinančios kančios idėjos. Šiandien dažniau kalbame apie aukos poziciją, kuri padeda padeda patenkinti poreikį išvengti atsakomybės, bet yra ir kita forma – sąmoninga kančia vardan meilės ar pareigos ir daugybė šeimų, kuriose žmonės tai daro. Būna, kad žmonės tyčia ieško skausmingų patyrimų (atgailauja, pasninkauja ar net save žaloja – šiandien gal ne, bet viduramžiais plakti save rykšte buvo labai net dorybinga) tam, kad gautų “išrišimą”, tikrą krikščionišką arba metaforinį kasdienišką.

Visiškai laužant liežuvį ir smegenis, egzistuoja tyrimų sritis vadinama “viktimologija” (aukologija?…). Jos tyrimų sritis – aukos sąvoka ir sociologinės ir psichologinės perspektyvos. Auka gali turėti stiprų vidinį pasipriešinimą priimti aukos etiketę, bet būti priversti ją priimti tam, kad gautų pagalbą, išvengtų kaltės. Jie gali nenorėti būti stigmatizuojami ir nesijausti bejėgiškai, jie gali priimti aukos etiketę tam, kad įgyvendintų teisingumą, o ne tam, kad gautų užuojautos. Aukos (victim) ir išgyvenusiojo (survivor) pozicijos gali būti neteisingai atskiriamos, kai ignoruojami arba aktyvūs aukos veiksmai (pavyzdžiui santykių nutraukimas su agresoriumi), arba faktas, kad kitų žmonių veiksmai sukėlė žalą išgyvenusiajam.

Nors viktimologija, regimai, tiria “tikras” aukas – bet už bet kurios aukos pozicijos glūdi kažkada patirta trauma, kuri pastūmėjo žmogų į būtent tokią poziciją. Kiekviena trauma yra tikra konkrečiam žmogui, kuris tuo metu galėjo neturėti reikalingų resursų jai įveikti.

Tyrimai rodo, kad traumos pripažinimas, kaltės perkėlimas ant agresoriaus ir bejėgiškumo pripažinimas yra svarbus žingsnis vaduojantis iš aukos pozicijos. Deja, šiandien dažnai sutinkama “antiviktimizmo” (anti-aukiškumo?) nuostata, kai išsakomas lūkestis, jog nukentėjęs demonstruos tvirtybę, nerodys skausmo, nes skausmo demonstravimas reiškia silpnumą. Jei žmogus kalbės apie traumas ir rodys skausmą, jis tuoj pat bus už tai smerkiamas. Tokios sąlygos, žinoma, nesudaro palankių sąlygų vaduotis iš aukos pozicijos.

Žmonėms, kurie yra pasiruošę pakeisti savo komfortišką aukos poziciją, siūloma grupinė terapija, psichodramos užsiėmimai (taip, kaip teatre, vaidinamos realios situacijos tam, kad būtų galima patirti žvilgsnį iš šono į savo paties situaciją). Užsiėmimų tikslas yra pamatyti, kad kažkada buvau bejėgis, bet dabar nebesu, taip pat gauti šiltą grupės palaikymą ir mokytis pastovėti už save.

Vienas iš efektyvių būdų įveikti prisiimtą aukos poziciją yra atleisti sau už tai, kas nutiko. Atleidimas gali būti skirtas ir tai traumuojančiai situacijai, kuri susiklostė ir atvedė į aukos poziciją.

Tai niekaip nėra paprastas sprendimas, ir tikrai neužtenka sau mintyse pasakyti “aš atleidžiu”. Atleisti čia reiškia įsitikinti, patikėti, kad kaltės yra nedaug, kad ne vien aukai ji tenka, kad buvo padaryta geriausia, kas galėjo būti padaryta. Taip pat pripažinti, kad toje situacijoje nebuvo visagališkos kontrolės ir galimybės situaciją pakeisti.

Reali trauma, manipuliacija ar prievarta gali pastūmėti žmogų į aukos poziciją, ir žmogus gali ten “strigti”, negalėdamas išspręsti kylančio bejėgiškumo, pasyvumo, jausmo, kad nieko nekontroliuoja, pesimizmo, negatyvių minčių, kaltės, gėdos ir depresijos. Tai nėra sąmoningai ir piktybiškai užimama pozicija tik todėl, kad taip patogu. Tam, kad žmogaus požiūris į save patį pasikeistų, reikia daug ir nuoseklaus darbo įtikinant, kad aplinka nebėra tokia grėsminga, kokia buvo tuomet, kai buvo sukurta ši savigynai skirta rolė. Net kai racionaliame lygyje “viskas aišku”, emociškai patikėti ir atsipalaiduoti trunka laiko ir reikalauja pakartotinių pastangų.

Aukos poziciją mėgstantys žmonės dažnai sako “aš negaliu”, “aš privalau”, “aš neturiu kito pasirinkimo”, “aš nežinau”.

Aukos pozicijoje žmonės dažnai siekia pripažinimo, jog jie yra būtent aukos pozicijoje. Jie dažnai užsiima moralinio elito poziciją, save iškeldami, žinoma, į moraliai teisaus poziciją. Jiems patiems, deja, dažnai trūksta empatijos, jie domisi tik savo kančia. Galiausiai, aukos pozicijoje žmonės skiria daug laiko ir dėmesio apmąstymams to, kokie jie yra nelaimingi.

Šie požymiai gali pasireikšti ir kaip kolektyviniai, grupėje žmonių ar net visuomenėje.

People with victim mentality may also be generally:

Aukos sindromu pasižymintys žmonės taip pat gali:

• Iš esmės realistiškai vertinti situaciją, bet nesistengti įvertinti ar kritiškai nevertinti bejėgiškumo šioje konkrečioje situacijoje priežasčių
• pasižymėti gera įžvalga
• demonstruoti teisę į įvairius dalykus arba savanaudiškumą
• būti gynybiški, įžvelgti neigiamas prasmes šiaip jau neutraliame tekste, reaguoti su priešiškumu
• būti linkę skirstyti žmones į gerus ir blogus, be jokių “pilkų zonų”
• nebūti linkę į nuotykius, nesiimti net mažų ir apskaičiuotų rizikų, perdėtai vertinti galimų neigiamų pasekmių tikimybę
• demonstruoti bejėgiškumą
• žeminti ir nuvertinti save labiau už kitus

Aukos sindromą patiriantys žmonės paprastai apibūdinami kaip pesimistiški, besigailintys savęs, užgniaužiantys pyktį. Tokie žmonės gali kurti ir vystyti labai sudėtingus ir įtikinančius paaiškinimus, patvirtinančius jų idėjas.

Tai reiškia, kad ir jūs patys galite tikti tuo, kad pasaulis yra neteisingas, o jums nuolat nesiseka, ir tam “rasti” daug argumentų. Tuo tarpu realistiškas pasaulio aiškinimas yra gerokai arčiau “visiems būna visaip”.

Aukos sindromas gali pasireikšti keliais elgesio, mąstymo ar kalbos ypatumais:

• nuolat priskiriant atsakomybę už susidariusią situaciją kitiems ir neigiant asmeninę atsakomybę už savo gyvenimą ir jo aplinkybes
• neadekvačiai didelė įtampa kitų žmonių akivaizdoje
• kitų žmonių neigiamų ketinimų (pa)stebėjimas (arba tariamai neigiamų)
• tikėjimas, kad kitiems labiau sekasi
• atsipalaidavimas, sulaukus pasigailėjimo ar simpatijos iš kitų žmonių