Author: Monika Kuzminskaitė

Jūsų vertė nepriklauso nuo to, kaip jūs atrodote. Jums gali nepatikti savo išvaizda, bet tai nereiškia, kad galite savimi nesirūpinti ar dar blogiau – save kaip nors žaloti (pervarginti darbu ar mankšta, priekaištauti, barti save, nuolat riboti, pastebėti tik blogus dalykus). Išvaizda ir rūpinimasis savimi nėra susiję. Labai dažnai žmogus, kuris rūpinasi savimi, atrodo geriau, nors jo išvaizdoje niekas nepasikeičia. Jis geriau jaučiasi, ir tai visada matosi. Be to, mintis, kad pakeitus išvaizdą, pasikeis vidinė būsena – dažniausiai visiškai neteisinga. Žmonės, kurie įveikė daug sunkumų tam, kad atrodytų kitaip, gali paliudyti. Ir jeigu jums norisi pasidalinti pavyzdžiais apie žmones, numetusius dešimtis kilogramų svorio – ai aš vis dar galvoju, kad visa tai yra apie rūpinimąsi savimi, o ne apie išvaizdą. man atrodo, kad svoris ima sėkmingai kristi tada, kai tai būtent rūpinimosi veikla, o ne tada, kai tik norime atrodyti gražiai.

Leisti sau daryti klaidas. Nes tik taip realu. Kaltinti save už klaidas ir mokytis iš klaidų yra du skirtingi dalykai. Savęs kaltinimas yra neproduktyvi, žalinga, realybės neatitinkanti praktika. Sunku pasakyti, iš kur ją išmokstame – o gal ir ne taip sunku, tai tik visi vaikystėje gauti pabarimai už tą ar aną klaidą. Pabarimai, vietoj parodymo ir pamokymo, kaip būtų daryti geriau. Pasimokymas iš klaidos yra labai vertinga reakcija, kuri vis tiek bus reikalinga, nes vis tiek bus klaidų. Suklydau, geriau būtų buvę taip ir taip, pakartojam, įsimenam, einam toliau. Dabar su daugiau proto.

Meilė sau susijusi ir su saviverte. Savivertė yra gebėjimas vertinti save teigiamai, pripažinti savo turimą patirtį, gebėjimus, pasiekimus, potencialą. Jei sunkiai randate argumentų savivertei – pabandykite prisiminti visus dalykus, kuriuos jums pavyko įveikti, už ką esate gavę pripažinimą ir teigiamą grįžtamąjį ryšį iš kitų žmonių. Savivertė nėra kažkas, ką reikia užsidirbti – ji tiesiog yra. Jūsų stipriosios pusės, pasiekimai ir geri darbai kitiems žmonėms yra tik jūsų savivertės apraiška.

Gerbkite save. Kažkas, ką padarėte, ir tai pasirodė klaida – buvo apdaryta ne iš pykčio ir ne iš žioplumo, tuo metu tai atrodė geriausias sprendimas Po to jūs įgijote daugiau patirties ir nebegalite sau kelti tokių pat reikalavimų. Galbūt galite apgailestauti, kad tokios patirties neturėjote anksčiau, bet kaltinti jokiu būdu nereikėtų. Nežinojot, nusprendėt, suklydot, pasimokėt – ir daugiau taip nebedarysit. Tokia turėtų būti logiška seka.

Skirkite laiko ir prioritetą ssveikiems įpročiams. Ne todėl, kad to reikia, ne todėl, kad atsikratyti ar užpaukščiuoti – o todėl, kad jūs iš tiesų rūpinatės savo sveikata ir gerove. Jei savimi rūpinsitės, jūsų kūna sirpsichika atsakys jums tuo pačiu, Jeigu spausite ir ribosite – atsakys tuo pačiu.

Toks patarimas, turbūt, dažnausiai girdimas, bet ne taip dažnai teisingai suprantamas. Mylėti save reiškia rūpintis savo poreikiais: sveikai valgyti, judėti, gerai miegoti, bendrauti. Ne save lepinti, ne apipilti malonumais, o tenkinti poreikius tam, kad kūnas būtų sveikas, pailsėjęs ir leidžiantis jums daryti viską, kas reikalinga. Nepervargęs, neišsekintas, nebaudžiamas, nenustekentas. Kūnu reikia rūpintis, o ne jį riboti ir bausti.

Jei turite įprotį jaudintis dėl kitų žmonių nuomonės apie jus – labai atidžiai apsvarstykite, ar dėl to jaudintis reikia. Nuosekliai patikrinkite visą loginę grandinę – ar jos gale yra įtikinamas, realistiškas, jums svarbus argumentas? Tarkim, jei dalyvaujate grožio konkurse – turite patikti komisijai, jei norite laimėti. Bet ar jūsų kalba prieš auditoriją tikrai yra toks grožio konkursas? Ar dėl to bus priimtas sprendimas jus pakviesti į darbą, kitai paskaitai, įteikta premija? Ar tai bus vienintelis vertinimo kriterijus? Ar realistiškai vertinate tokio įvykio tikimybę?

Man atrodo (apibendrinant daugelio žmonių istorijas), mes gerokai per dažnai suteikiame gerokai per daug reikšmės tam, kokį kelių milisekundžių įspūdį paliks vienas ar kitas mūsų žodis ar veiksmas. Dažniausiai, deja (ar laimei?), jis trunka tik milisekundes, ir dažniausiai, deja (ar laimei?) jis nepalieka jokio pėdsako.

Vienas iš gerų ir gelbstinčių įpročių – nelyginti savęs su kitais. Žmogus toks sudėtingas, toks kompleksiškas, kad teisingai, objektyviai palyginti save su kažkuo kitu yra visiškai neįmanoma. Tai, kad kažkas kažkoks vienas dalykas iš daugybės tūkstančių kitam žmogui išeina kitaip, dar visiškai nieko nereiškia apie mane. Mes nežinome nei kiek tai kitam kainavo pastangų, patirties, klaidų, kokios jo a jos nekontroliuojamos savybės jam leidžia kažką daryti kitaip yra absoliučiai jokia priežastis save vertinti blogai. Vienintelis dalykas, kuris turi prasmės – matuoti savo nuosavą progresą.

Retesnis, bet man labai prasmingai skambantis patarimas: dažniau rinktis tai, ko reikia, o ne tai, ko noriu. Ilgalaikei laimei ri gerovei tai tikrai labai svarbu. Noras dažnai plyksteli kaip trumpalaikis ir šiaip jau nenaudingas impulsas veikti, gauti, duoti. Poreikiais pagrįsti veiksmai dažniau turi ilgalaikį, vertingą efektą.

Beje, “labai noriu” nereiškia “reikia”. Gal kiek per dažnai imamės vadinti norus poreikiais ir taip juos apvilkti nekaltais kailinukais.

vien trumpa rekomendacija: daugiau dėmesingumo. Dėmesingumas visų pirma yra apie gebėjimą pastebėti, ko man reikia, ko aš noriu, kaip jaučiuosi. Dėmesingumui užtenka pastebėti, nieko daugiau. Tik įvardinti. O nuo čia jau galima daryti visa kita.

Dažnai, per dažnai į klausimą “o ko JŪS norit?” išgirstu tylą, arba “aš net nebežinau”. Galimai todėl meilės sau ir nėra, kad net neaišku, kokia forma ji turi pasirodyti….