Author: Monika Kuzminskaitė

Viena iš minčių, kuri mane privertė sustoti ir gerokai pagalvoti per kognityvinės elgesio terapijos taikymo lėtiniam skausmui kursą buvo tokia: mes esame apsėsti noro kontroliuoti viską ir jaučiame stiprų stresą, jei kažko kontroliuoti negalime. Pastangos kontroliuoti tai, ko kontroliuoti nepavyksta atima visą dėmesį ir jėgas – kurių nebelieka tiems dalykams, kuriuos kontroliuoti galime. Tai sunkus darbas, tam reikia laiko, nuolankumo, lankstumo, bet tai veikia labai stipriai. TIk tada, kai susitaikome su tuo, jog ne viskas mūsų rankose – galime imtis naudotis tuo ir stiprinti tai, ką kontroliuojame.

Kognityvinė elgesio terapija (KET) taikoma labai daugeliu atveju, taikoma ir prisitaikant prie lėtinio skausmo. Terapijos metu mokomasi atrasti ryšį tarp skausmo, minčių, emocijų ir elgesio. Pagrindinis tikslas – pertvarkyti mintis taip, kad daugiau minčių būtų gelbstinčios. Mintys turėtų būti orientuotos į sveikas veiklas, tokias kaip reguliari mankšta, vaikščiojimas, miego įpročių gerinimas, efektyvesnės reakcijos į stresą – relaksacija, kvėpavimo pratimai ar net biogrįžtamasis ryšys.

Sudarius vertybių sąrašą, priėmimo terapija papildomai rekomenduoja sudaryti ir veiksmų sąrašą, ką žmogus konkrečiai įsipareigoja daryti tam, kad įgyvendintų savo vertybes. Tai visai nenuskausminantis žingsnis, bet daugiau erdvės skiriantis dalykams, kurie atneša pozityvius patyrimus, ir nepaliekantis tuščios erdvės, kurią mielai užima skausmo patyrimas ir vertinimas. Labai vertinga praktika ne tik patiriant skausmą, o patiriant lėtinį skausmą – sakyčiau, privaloma. Žmogus visada yra daugiau, negu jo patiriamas skausmas.

Priėmimo terapija, kaip įrankį, siūlo ir susidaryti savo vertybių sąrašą. Nors tai skamba labai paprastai, bet labai mažai žmonių gali be pasiruošimo jas įvardyti, net jei tai būtų ir stereotipiniai pasirinkimai. Tokį pratimą verta padaryti visiems, ir jį kartoti kokiomis nors progomis, o gal net ir tiesiog sunkesnėmis akimirkomis. Gyventi vadovaujantis savo asmeninėmis vertybėmis galima tik tda, kai savo vertybes galite aiškiai įvardinti.

Taigi, siūlau nieko nelaukiant imti tuščią popierinį ar skaitmeninį lapą, ir pasidaryti pradinį variantą. Jums gali padėti pavyzdžių sąrašai, pvz. toks: https://www.etsy.com/uk/listing/1204291177/darbo-lapai-vertybi-sraas

Patiriant lėtinį skausmą būdingi vadinami “skausmo skriptai”, tarkim mintis, panaši į šią: “man taip skauda, kad negaliu nieko daryti”. Stebėtojo pozicija leidžia pastebėti, išskirti skausmo skriptus ir atsiskirti nuo jų, nes tai tik mintis. Konkrečiai šią akimirką skausmas gali stabdyti nuo veiksmo, gali ir nestabdyti, o galite rinktis veikti net jeigu šalia ir skauda. Skriptas šiuos pasirinkimus sunaikina – o turėti pasirinkimus yra nebūtinai pati blogiausia situacija.

Su skausmo patyrimu susitaikyti padeda ir mokymasis būti čia ir dabar – ne pernelyg susikoncentruoti į buvusius įvykius ir dabartinės būsenos priežastis – ir ne į niūrias spėliones apie ateitį. Viskas, ką turime ir ką galime kontroliuoti yra dabar. Tai ilgalaikio efekto treniruotė, tai reikia praktikuoti, kad poveikis būtų pastebimas – tačiau labai vertinga, ir ne tik gyvenant su lėtiniu skausmu.

Kita priėmimo terapijos praktika yra mokymasis mintis pastebėti – tiesiog pastebėti, ensistengiant jų pakeisti. Pripažinti – dabar galvoju apie tai, kad aš kenčiu, ir kokia aš dėl to nelaiminga. Mokymasis įvardinti, atpažinti, grupuoti mintis padeda vertinti įvykius ir aplinkybes iš šono, lyg iš stebėtojo pozicijos, ir nepasinerti į patiriamas emocijas.

Priėmimo terapijoje centrinė sąvoka yra, be abejo, priėmimas (acceptance). Prieš pradedant kelionę pagerėjimo link ypač svarbu, kad žmogus sutiktų, jog kažkoks skausmas bus kasdienio gyvenimo dalis – ne išvengti jo ar visiškai atsikratyti, o priimti tai kaip normalią kasdienybę. Toks pasirengimas yra irgi treniruojamas gebėjimas, auginamas patiriant visas emocijas ir nebandant jų kontroliuoti – būtent tokioje būsenoje atsiranda erdvės pajusti, kad gyvenime yra ne tik neigiamos emocijos. Jų visada yra visokių.

Skausmas ne visada turi stabdyti nuo mėgstamų ir malonių veiklų. Net jei jų imsimės skausmui tebesant, malonumas vis tik bus, skausmas jų nepanaikina, jis yra šalia, bet nenaikina malonumo. Kiekvieno gyvenime yra situacijų, kai peržengiame savo baimes ir kitas emocijas, vis tiek veikiame – ir tai būna ir prasminga ir malonu. Tai ir yra įrodymas, kad ne kiekviena neigiama emocija yra priežastis sustoti.

Kas padeda? Vienas būdas – priėmimo terapija (angliškai “acceptance and commitment therapy”). Ši terapijos rūšis orientuojasi į elgesio, o ne į simptomų pokyčius. Praktiškai tai reiškia, kad daugiau dirbama su patyrimų kontekstu, negu kad su pačiu patyrimu. Čia svarbu psichologinis lankstumas, tai reiškia skausmo priėmimą (“taip, man skauda”), suvokimą (nebandymą nukreipti dėmesio nuo skausmo ar prasiblaškyti), į dabarties momentą nukreiptas dėmesys ir dėmesingas elgesys (tas pats budistinis “čia ir dabar”), gebėjimas kai reikia – užsispirti ir laikytis elgesio, kai reikia – keisti elgesį (taip, kaip padeda geriau prisitaikyti prie skausmo patyrimo), ir gebėjimas laikytis savo vertybių.

Apie konkrečius šios terapijos rūšies pratimus parašysiu dar.

Mano dėmesį atkreipė tokia mintis: Skausmas tik skauda, o kančią sukelia bandymas skausmui priešintis.

Lėtinio skausmo poveikis mąstymo procesams dar vis tiriamas, bet jau esami tyrimai rodo, kad lėtinį skausmą patiriantys žmonės skundžiasi prastesne atmintimi, susilpnėjusiu dėmesiu, sunkiau užbaigti užduotis. Objektyvūs testai rodo prastesnius rezultatus atminties, dėmesio, protinio lankstumo, kalbos, reakcijos greičio užduotyse.

Na ką, apibrėžimui skyrėme pakankamai laiko :), bet sudėtingam reiškiniui suprasti pakankami gerai reikia pakankamai daug laiko – bet nuo rytoj imsimės įvairių pagalbos metodų.