Author: Monika Kuzminskaitė

Skundžiantis vienatve, gali būti skiriami vaistai (kaip taisyklė – antidepresantai). Žinoma, tik jei tai iš tiesų yra depresija. Tačiau jei vienatvė slegia, geriausia mintis visada yra paieškoti kitų žmonių draugijos. Trukdyti tam gali įvairiausi įsivaizdavimai apie tai, kaip ta draugija turėtų atrodyti, ką ji turėtų veikti ir ką jie turėtų manyti. Bet kuo daugiau atsiranda “bet” – tuo didesnė tikimybė, kad vienatvė yra priedanga, o gilesnė problema yra nepasitenkinimas savimi ir pasauliu.

Vienatvei atsverti puikiai tinka bet kokia draugija – šeima, giminės, klubai, bendruomenės, kaimynai, bendraminčiai, forumai, savanoriškos organizacijos. Tinka bet koks bendravimas. Be jokios abejonės, niekas nebus tobula kompanija, bet iš esmės vienatvei spręsti tikrai tinka. Toliau jau prasideda nebe vienatvės. o bendrystės klausimai.

Vienatvės priežasčių yra daug – kultūriniai veiksniai, prasmingų santykių trūkumas (čia aš mokykloje…), reikšmingos netektys, per didelis pasitikėjimas pasyviomis strategijomis (kas nors ateis, kas nors pastebės, ypač šiuo metu pastebimas skaitmeninių technologijų poveikis), ar, galiausiai, savaime išsipildančios pranašystės. Vieniši būna bet kokie žmonės – ir žmonės santuokoje, ir geruose santykiuose, ir sėkmingai kopiantys karjeros laiptais – vadinasi gana stereotipinės nuostatos, kad kažkas išnaikins vienatvės jausmą statistiškai vertinant tikrai nepasiteisina. Dauguma žmonių gyvenime jaučia vienatvę, ir tai yra visiškai statistiškai normalu.

Įdomesnis aspektas, kurį aptikau, yra genetinis polinkis: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC5312064/. Panašu, kad vienišumas grupuojasi kartu su neurotiškumo ir depresiškumo asmenybės bruožais, ir nors dar neįmanoma pirštu parodyti į konkretų geną, kuris tai lemia, bet toks dėsningumas jau išmatuotas. Čia norisi pridurti, kad čia didelę reikšmę turi ir tai, kokią reikšmę priskiriame patyrimui – tai gali būti negatyviai vertinama vienatvė arba pozityviai vertinamas buvimas su savimi, ir būtent šį vertinimą galime mokytis keisti (per kartojimą ir racionalų samprotavimą stiprinti norimą vertinimą).

Keista, bet lietuvių kalboje nerandu žodžio “solitude” – būtent šio buvimo su savimi prasme. Buvimas atskirai, vienam ar vienai gali turėti labai teigiamų pasekmių – leidžia susikaupti darbui mąstymui, netrukdomam poilsiui, užtikrinti privatumą, net leistis ramiau dėl to, kad nekeliate kitiems žmonėms nepatogumų ar pavojaus (Kad ir dėl to, kad knarkiate. Kad ir pandemijos metu sergant. Ar kaip tik, nesergant, ir siekiant neužsikrėsti!)

Vienatvė gali būti apibūdinama kaip socialinis skausmas. Tai psichologinis mechanizmas, kuris skatina individus ieškoti galimybių bendrauti su kitais žmonėmis, dažnai siejamas su SUVOKIAMU ryšių ir intymumo trūkumu. “Suvokiamas” reiškia ir tai, kad galutinę mintį gali stipriai veikti nuostatos, įsitikinimai, stereotipai – mintys apie tai, kaip “turi būti”. Tada diskomfortą sukelia ne vienatvė kaip tokia, bet suvokimas, kad yra ne taip, kaip turi būti.

Iš karto prisipažįstu, kad man tai atrodo du skirtingi dalykai, bet suprantu, kad jie dažnai vertinami kartu, kaip du vieno reiškinio aspektai ar suliejami kartu. Todėl panašiai kaip su atjauta sau ir savigaila, pabandysim išsiaiškinti, kas čia panašu, o kas skiriasi.

Buvimas su savimi ir vienatvė tikrai turi vieną bendrą bruožą – tai tikrai nėra buvimas žmonių grupėje. Savanoriškas ar priverstinis, malonus ar nemalonus, realus ar suvokiamas, trumpas ar ilgas. Toks buvimas gali būti labai įvairiapusis ir daugiaspalvis. Būna, kad žmogus jaučiasi vienišas tankioje žmonių minioje, ar jaučiasi stebimas net viduryje dykumos ar tankiame miške. Būna visaip… Bet visų pirma, abu šie terminai reiškia vienaskaitą.