Author: Monika Kuzminskaitė

Jei galvosime apie pasąmonę, tai galbūt ir galėtume įžvelgti, iš kur kyla mintis apie tai, kad smegenys mus valdo. Tai kasdieniam mąstymui neprieinama sritis,, taip dažnai vaizduojama kaip šešėlis, rūsys, povandeninė dalis – lyg ir negatyviai. Gal iš čia ir kyla mintis apie grėsmę, ir apie tai, kad nesinori būti kontroliuojamam nematomų dalykų. Bet aš vis galvoju, kad gražiausios gėlės auga remdamosi šaknimis į nepermatomą žemę. Ir nemato dėl to bėdų. Ir neskirsto savęs š požeminę ir antžeminę dalį, ir negalvoja kuri kurią kontroliuoja.

Bent jau man taip atrodo.

Toks reiškinys, kaip altruizmas, negali egzistuoti be sąvokos “aš”. Kad kažko savo atsisakyčiau, visų pirma turi būti “aš”. Tam mes turime suvokti, kad išorinis veiksmas bus nukreiptas ne atgal į mus – ir tai, kad tai gal ir nėra naudinga šią sekundę, bet bus naudinga iš esmės, ir kad tai jau pasiteisino praeityje ne tik mūsų gyvenime, bet ir daugybei kartų prieš mus. Tam reikia žinių, apibendrinimų, įsitikinimų – tai ir yra, ir nėra savanaudis elgesys, kuriam reikia savikontrolės, savęs suvokim -tačiau tai vis dar nereiškia, kad kažkas yra valdomas. Mano akimis, tai greičiau “savivalda”.

Dar viena priežastis, dėl kurios galimai vis grįžtame prie klausimo, ar mes valdome smegenis, ar jos mus – mums taip svarbi asmeninės laisvės sąvoka. Mes ją stipriai branginame, ir vos tik kilus įtarimui, kad čia ne mes taip nusprendėme daryti, bet mus kažkas privertė, iš karto imamės kaltinti tą kažką kitą.

Tuo būdu gal net atskiriame, atidalijame savo dalį, kuri priėmė mums po to nebepatinkantį sprendimą. Tik tam, kad ant tos dalies galėtume suversti kaltę. Kad būtų kažkas, kam mes neva negalime pasipriešinti. Nors realiai visą laiką ten nebuvo nieko daugiau, tik tas pats vienas “aš”…

Įdomus faktas – meditacijos metu aktyvesnėmis tampa tos pačios smegenų sritys, kurios yra atsakingos už savęs suvokimą. Vadinasi, meditacija yra lyg ir būdas pažiūrėti į save, kaip tai fiziškai neatrodytų neįmanoma – bet smegenys turi slaptas dureles, per kurias galima ten patekti.

Viena iš įdomių teorijų, aiškinanti, kodėl mums reikia savęs suvokimo sako, kad taip mes užsitikriname savęs suvokimą. Mes apibendriname savo asmeninę patirtį, mus ištikusius pojūčius, kas mums asmeniškai yra naudinga ir grėsminga. Be savęs suvokimo tai būtų neįmanoma. O savisauga – labai gilus ir labai pirmykštis instinktas. Kas kelia kitą įdomią mintį – tada iš esmės visi gyvūnai turi “aš” sąvoką, net jei mes nesugebame to suprasti.

Įdomus savęs suvokimo kampas yra interocepcija – gebėjimas suvokti savo kūną (kūno dalių padėtį, vidaus organų būseną, skausmą, temperatūrą, alkį ir kitus vidinius pojūčius.

Pavyzdžiui, žmogus negali pats savęs pakutenti. Būtent todėl, kad suvokia, jog tai daro pats.

Svarstant šį klausimą, verta pasitikslinti ir “aš” sampratą. Nors mes ir išmokstame ja laisvai naudotis, bet atsakyti greitai ir tiksliai į tai, ką reiškia “aš” yra sunku, ir čia yra daug erdvės visokioms interpretacijoms – dalis kurių turbūt ir sukuria įspūdį, kad “aš” ir smegenys yra du atskiri kontrolės centrai. Žmonės terapijoje dažnai sako “noriu suprasti save” ar “noriu atrasti save”. Gali būti, kad jie tikisi kažko, kas panašu į lobių paiešką, nušvitimą, netikėtų gebėjimų ir talentų paiešką ar kažką panašaus – ir nebūtinai turi omenyje savo demonų ir skeletų iš spintos ištraukimą.

Mano nuomone, neatstovauju psichologijos mokslo – “aš” nėra spinta, nėra kažkokia talpa – “aš” greičiau jau yra sukauptų patirčių interpretacijų visuma. Vienintelis trukdis pripažinti ir suprasti savo patirtis yra tendencingas dėmesys ir atminties klaidos. Visa kita atrasti padeda buvusios ir būsimos patirtys.

Noras atsakyti į klausimą kas čia ką kontroliuoja dažniausiai pagrįstas savisaugos instinktu. Mums reikia žinoti ir suprasti, kaip kažkas veikia, kad nejaustumėme grėsmės, kylančios iš to daikto. Nes instinktyviai ir automatiškai mes visų pirma galvojame, kad bet koks nepažįstamas dalykas yra grėsmė. Taip elgiasi ir visi gyvūnai. Tenka pripažinti, kad kitoks elgesys evoliucijoje nebuvo apdovanotas galimybe gyventi toliau – visi neatsargūs organizmai tiesiog išmirė nesusilaukę palikuonių. Todėl atsargumas yra gera savybė.

O kaip veikia smegenys (o ir visas mūsų organizmas), mes vis dar nesuprantame. Todėl instinktyviai baiminamės ir norime kontroliuoti jį. Nors realiai nėra atskiro “aš”, yra tik vienas nuostabus kūnas. Kartais pasitikėti juo ir netrukdyti yra gerokai geresnis pasirinkimas, negu bandyti jį kontroliuoti.

Galvojant apie tai, ką šiandien žinome apie smegenis norisi sakyti taip: smegenys ir “aš” nėra du skirtingi dalykai, tai du vieno dalyko aspektai. Jeigu pieščiau schemą, greičiausiai pieščiau dvi ratu viena į kitą rodančias rodykles. Tai dvi atskiros sąvokos (ir atskirų sąvokų turime gerokai daugiau, nes taip, dalindami pasaulį į atpažįstamus objektus, mes apie jį ir kaupiame informaciją). Noras atsakyti į tokį klausimą greičiausiai yra pagrįstas nerimo, kad yra kažkas, kas mus kontroliuoja. Bet nieko “kažko” nėra, esame tik mes, ypatingai sudėtingo instrumento (smegenų) savininkai, kurių daugybė funkcijų mus šiek tiek gąsdina. Bet taip pat stebuklingai atrodo bet kuris organas, jei tik apie jį pagalvotume detaliau – nesvarbu, ar tai bus žarnos, ar inkstai, ar gimda. Visas žmogaus organizmas yra nuostabus, ir dar daug mums apie jį reikia sužinoti, kad jis nekeltų daugybės jausmų, tame tarpe ir pagarbios baimės.

Imkim klausimą “šonkauliu”. Ar mes galim veikti smegenis? Taip, kaip, tarkim, raumenis? Tikslingų treniruočių būdu? Taip. Kiekvienas sprendimas, kiekviena patirtis, kiekviena išmoktas dalykas palieka pėdsaką smegenyse. Ne šiaip teorinį abstraktų pėdsaką – mes pertvarkome smegenų jungtis. Naudojamos jungtys stiprėja, storėja (taip, beje, daro ir grybienos tinklai), nenaudojamos – nyksta, o jas sudarančios medžiagos pernaudojamos kitur. Tai nebūtinai reiškia, kad galim jas lipdyti kaip plasteliną, bet jos per visą gyvenimą vis tiek keičiasi. Tai jeigu smegenys valdo “aš” – ar tai reiškia, kad smegenys keičia pačios save? Ar mes priimam spendimus ir keičiamės, o smegenys yra nuolat prisitaikantis įrankis?

Suprantu, kodėl tiek daug filosofijos skirta šiam klausimui…