Dar vienas mažiau intuityvus būdas – tiesiog priimti nerimą. Nevengti, netaisyti, nebėgti – imti ir pripažinti. Taip, po velnių, nerimauju, mane nerimas tiesiog smaugia. Labai dažnai įvykta paradoksalus reiškinys – kai tik nutariame, kad dabar nerimausime taip stipriai, kaip tik išeina – nerimo nebelieka. Verta pabandyti, nes taip pat labai dažnai didesnė nerimo dalis yra nerimas dėl nerimo, o ne nerimas dėl ateities.
psichologė internete ir gyvai