Aukos sindromas ima formuotis kažkokio įvykio pagrindu – įvykio, kurio metu žmogus jautėsi ypatingai bejėgis. Kitaip priimti tokį patyrimą, be įsitikinimo, kad aš iš tiesų esu visiškai bejėgis, dažnai būna ypač sunku. Įsitikinimas, kad esu bejėgis, nėra pats mėgstamiausias, jis nuolat nuvilia ir liūdina – todėl jis greitai pakeičiamas įsitikinimu apie “pateisinančią aplinkybę” – apie tai, kad situacija nebuvo mano atsakomybė. Nors vaduojantis iš šio sindromo, svarbu mokytis prisiimti atsakomybę, tačiau taip pat svarbu – o gal ir dar svarbiau – gydyti bejėgiškumą, pastebinti ir vardijant visus dalykus, kuriuos turiu gebėjimą įveikti.