Jeigu reiktų išsirinkti vieną žodį-priešnuodį aukos sindromui, tai būtų “atsakomybė”. Atsakomybė už savo veiksmus, mintis, patirtį. Ne irgi klaidingas įsitikinimas, kad viskas pasaulyje ir gyvenime yra mano atsakomybė, bet komforto zonos išplėtimas iki abiejų galimybių. Kai kas būna mano atsakomybėje, kai kas būna ne mano atsakomybėje. Būna visaip, o atskirti vieną nuo kito padeda dėmesingas ir kritiškas vertinimas. Aukos sindromo žmonės neturi gebėjimo, įpročio, net, sakykim, “receptoriaus” atsakomybės jausmui, ir menkiausia užuomina į tai, kad kažkas gali būti mano atsakomybė, iš karto verčia gntis ir ieškoti kitokių alternatyvų. Kartais atsakomybė iš tiesų yra ir turi būti mano – ir tai nebūtinai tik slegianti našta, tai iš pasididžiavimo, pasitikėjimo savimo ir laimės šaltinis.