Blogiausias užburtas ratas, kuriame gali suktis auka – ne mano kaltė, kad tai ne mano kaltė, kad aš turiu aukos sindromą, kad man taip gyvenime nepasisekė/nesiseka. Kartais nelieka kitos išeities, kaip pripažinti, kad niekuo nepadėsim, net jei labai norim. Sunku, kai tai giminaitis ar artimo šeimos rato narys. Ar kolega, ar vadovas, kurio neišeina išvengti. “Nėra padėčių be išeities” psichologijoje ne visada veikia, ir tai nereiškia, kad psichologija neveikia. Tai reiškia, kad jeigu žmogus pats nenori keistis, joks kitas žmogus jo neprivers.

Nebent jį ištiks gyvenimo krizė. Aukos atveju – reiktų sakyti “dar viena krizė”.

Kaip bebūtų gaila.

Dar vienas įsitikinimas, kuris palaiko aukos sindromo gyvavimą – “blogi dalykai vyksta ir vyks visada”. Tokie “juodi akiniai” būdingi ir depresijai, bet tai nebūtinai reiškia, kad žmogus su aukos sindromu turi ir depresiją. Tai tik būdas paaiškinti sau pačiam savo elgesį ir nuostatas. Čia puikiai tiktų gerų dalykų dienoraštis.

Jei pavyksta atidengti visus sluoksnius, kurie slepiasi po aukos sindromu, ten dažnai glūdi įsitikinimas – nesvarbu, ką aš darysiu, man vis tiek nepavyks. Aš negaliu padaryti NIEKO, todėl VISKĄ turi padaryti kiti. Traumos akimirką pasaulis sustingsta, kartu užšaldydamas tokią, regimai, akivaizdžią mąstymo klaidą. Ir ją pataisyti visiškai nėra paprasta… Tam reikia pasaulį suskaldyti, ir net mintis apie tai skamba labai arti mirties baimės. Daugumoje atvejų sėkmingesnė taktika yra neturėti kontaktų su žmogumi-auka, ir labai nedaugelyje situacijų ir galima, ir reikia jo saugų pasaulį skaldyti.

Aukos sindromas ima formuotis kažkokio įvykio pagrindu – įvykio, kurio metu žmogus jautėsi ypatingai bejėgis. Kitaip priimti tokį patyrimą, be įsitikinimo, kad aš iš tiesų esu visiškai bejėgis, dažnai būna ypač sunku. Įsitikinimas, kad esu bejėgis, nėra pats mėgstamiausias, jis nuolat nuvilia ir liūdina – todėl jis greitai pakeičiamas įsitikinimu apie “pateisinančią aplinkybę” – apie tai, kad situacija nebuvo mano atsakomybė. Nors vaduojantis iš šio sindromo, svarbu mokytis prisiimti atsakomybę, tačiau taip pat svarbu – o gal ir dar svarbiau – gydyti bejėgiškumą, pastebinti ir vardijant visus dalykus, kuriuos turiu gebėjimą įveikti.

“Iškristi” iš aukos sindromui būdingo įsitikinimo, kad visas pasaulis yra nusiteikęs prieš auka besijaučiantį žmogų, yra labai sunku. Tai stiprios savisaugos pozicija, ir visų pirma reikia susidoroti su baime, jog įvyks kažkas nesuvokiamai siaubingo, jei nustosiu laikytis to, kas man atrodė, kad laikė mane apsaugotą iki šiol. Kartais tuo pasitarnauja mintis, jog statistiškai yra nerealu, jog visada viskas yra ne mano kaltė. Taip negali būti. Negali būti, kad visiems kitiems pasitaiko būti kaltininkais, o man nepasitaiko niekada. Kaip gali būti, kad esu toks likimo numylėtinis, kad nedarau nė vienos klaidos?…

O gal negali?…

Žmonės su aukos sindromu dažnai būna “dramų karalienės” – net nepasireiškiant kitiems požymiams, polinkis į perdėtą vertinimą, katastrofizavimą, netgi pomėgis rinktis tokias situacijas ir dalyvauti jose gali rodyti polinkį rinktis aukos poziciją.

Jeigu reiktų išsirinkti vieną žodį-priešnuodį aukos sindromui, tai būtų “atsakomybė”. Atsakomybė už savo veiksmus, mintis, patirtį. Ne irgi klaidingas įsitikinimas, kad viskas pasaulyje ir gyvenime yra mano atsakomybė, bet komforto zonos išplėtimas iki abiejų galimybių. Kai kas būna mano atsakomybėje, kai kas būna ne mano atsakomybėje. Būna visaip, o atskirti vieną nuo kito padeda dėmesingas ir kritiškas vertinimas. Aukos sindromo žmonės neturi gebėjimo, įpročio, net, sakykim, “receptoriaus” atsakomybės jausmui, ir menkiausia užuomina į tai, kad kažkas gali būti mano atsakomybė, iš karto verčia gntis ir ieškoti kitokių alternatyvų. Kartais atsakomybė iš tiesų yra ir turi būti mano – ir tai nebūtinai tik slegianti našta, tai iš pasididžiavimo, pasitikėjimo savimo ir laimės šaltinis.

Skaičiau visokias rekomendacijas apie tai, kaip dorotis su aukos sindromu. Vienas iš mane sustabdžiusių pagalvoti patarimų buvo toks: atleisti kitiems ir atleisti sau.

Atleidimo sąvoka man visada atrodė labai komplikuota, kažkur magijos ir stebuklo paribiais. Na, bet atleisti nereiškia užmiršti. Atleisti reiškia nuspręsti nebeskirti pykčiui ir nuoskaudai laiko ir energijos ir judėti toliau gyvenimo keliu. Kaip tai padaryti, man nėra iki galo aišku, bet nujaučiu, kad pats sprendimas tai padaryti ir užpildyti avo gvenimą kitais maloniais ir prasmingais dalykais turėtų būti teisinga kryptis.

“Atleisti sau” skamba dar sudėtingiau… bet, spėju, kad turėtų vykti panašiu principu. Nustoti kasdien skirti energiją ir laiką apgailestavimui dėl klaidų, pripažinti, kad jų daro visi, suprasti, kaip nebedaryti jų daugiau, ir skirti laką maloniems ir prasmingiems dalykams.