Author: Monika Kuzminskaitė

Trumpalaikė, epizodinė vienatvė nėra kenksminga, nors ir nemaloni. Žmonės, neleisdami sau patirti vienatvės, ją dažnai prastai toleruoja, todėl ji ATRODO kaip nepakeliama, nors iš tiesų atneša naudos, o ne žalos – ji motyvuoja ieškoti santykių ir palaiikyti juos.

Ilgalaikė, nepraeinanti keičiantis gyvenimo sąlygoms ir/ar einant laikui vienatvė yra kenksminga, nes ji stiprina izoliaciją ir specifinį nerimą, padidėjusį atidumą pavojaus atveju (hypervigilance) – tam tikrai yra evoliucinis paaiškinimas, nes vienam visada mažiau saugu, negu grupėje. Žmonės taip pat dažnai tampa ciniškais ir įtariais.

Nors vienatvė, kaip jausmas, tikrai nediskriminuoja pagal jokį faktorių – bet tam tikros socialinės grupės gali būti labiau veikiamos vienišumo: gaunantys mažai pajamų, bedarbiai, migrantai, pagyvenę ir labai jauni žmonės, neįgalūs, migrantai, vieni auginantys vaikus, gaunantys pajamų iš individualios veiklos. Ko gero, visas būtų galima paaiškinti – bet taip pat visoms norisi pridurti, kad būdų rasti bendraminčių prasmingai ir maloniai veiklai gali būti daug.

Yra požiūris, kai vienišumas skirstomas į rūšis. Socialinis vienumas yra tiesiai šviesiai santykių su kitais žmonėmis trūkumas. Emocinis vienišumas patiriamas, kai netrūksta žmonių, bet trūksta gilių, prasmingų santykių. Šeimyninis vienišumas – kai nėra/netenkama galimybės bendrauti su savo šeimos nariais. Romantinis – kai trūksta artimo ryšio su romantiniu partneriu (arba todėl, kad jo/jos nėra, arba todėl, kad ji/jis nepasiekiamas, uždaras ir t.t.). Kultūrinė – kai trūksta panašios ar įprastos kultūrinės aplinkos.

Man labiausiai (literatūrinį) įspūdį daro egzistencinė arba kosminė vienatvė.

Interneto atsiradimas į vienatvės reiškinį įnešė naujų spalvų. Kaip nealkoholinis alus ar becukris saldainis, internetas dažnai žada galimybę bendrauti, bet iš tiesų atneša pakaitalą, kuris ne tik nesprendžia problemos, bet ir gilina problemą. Žmonės renkasi internetą vietoj gyvų santykių, ieškodami kitokių santykių, o rezultate lieka vieniši.

Vienatvė gali būti užkrečiama. Na, gal tik ne ta prasme, kaip pirmiausia šauna į galvą. Praradus santykius ir pajutus vienatvę, žmogus dažnai traukiasi iš kitų santykių, o tai reiškia, kad kažkas kitas pasijunta vienišas, irgi traukiasi iš kitų savo santykių ir panašiai. Žinoma, padėtis niekada nelieka statiška, čia visą laiką kažkas kažkur keičiasi, bet visai tikėtina, kad per susijusių žmonių grupes gali ristis tokia “vienatvės banga”, ir netgi gali pradėti atrodyti “kas čia dabar su visais darosi”.

Ilgai užtrukusi vienatvė gali turėti ir savo pėdsaką elgesyje – bendraujant su žmonėmis gali atsirasti stiprus nerimas arba stiprus nepatogumo jausmas. Tai gali trukdyti užmegzti ir palaikyti artimus santykius ir taip toliau gilinti vienatvę. Kognityvinė terapija gali padėti ištaisyti mąstymo klaidą apie tai, kad žmogus nemoka bendrauti su kitais, ir taip padeda spręsti problemą.

Vienatvės jausmas – dažniausiai laikinas – gali aplankyti netekus santykių ar žmogui mirus. Tokiu atveju tai stipriai su praradimo jausmu ir gedulu susiję jausmai, ir vienatvė gali apimti net ir artimų žmonių būryje – tik todėl, kad šalia nėra to konkretaus žmogaus. Praėjus adaptaciniam periodui, praeina ir vienatvė, gyvenimas užsipildo naujais įvykiais, išsiplėtoja likę santykiai. Tokiu atveju tai labai normali ir sveika reakcija, su kuria geriausia būtų nedaryti nieko.

Vienatvės jausmas gali formuotis ir todėl, kad vaikystėje nesusiformavo gebėjimas užmegzti artimus, patikimus santykius – gal dėl to, kad tėvai patys augo tokioje aplinkoje, gal buvo ligų, gal buvo traumų ar nelaimingų atsitikimų. Tai nereiškia, kad to neįmanoma pataisyti suaugusiame amžiuje – tačiau tam reikės daugiau pastangų. Tokiu atveju pirmiausia reikėtų ieškoti prasmingų santykių – bendrų veiklų, idėjų, vertybinių panašumų, gilaus pasitenkinimo jausmo iš kartu atliekamos veiklos. Tada reikės mažiau remtis pasitikėjimu, kurį maži vaikai rodo natūraliai, tik vėliau išmoksta juo nesiremti.

Į kultūrinių vienišumo tyrimų dėmesį dažnai patenka žmonės laikinai emigravę iš savo kultūros, ypač žmonės iš kolektyvistinių kultūrų į individualistines (dažniausiai Azijos studentai Europos šalyse ar JAV). Iš asmeninės patirties – tokie studentai visada buriasi į grupes, su gerokai didesne motyvacija, negu tai būtų savoje kultūroje, bet, tarkim kitame mieste. Kultūrinis pokytis vyko ir istorijoje, individualistinėms vertybėms palaipsniui užimant bendruomeninių vertybių vietą.

Vienišumo jausmas filosofinėje ir grožinėje literatūroje aprašomas ypač seniai, nuo Gilgamešo epo laikų. Kiekvienam žmogui gyvenime pasitaiko situacijų, kai jis ar ji pasijunta vieniši, ir viskas su tuo yra gerai. Statistiškai neįmanoma nuolat būti apsuptam žmonių, su kuriais sieja pakankamai stiprūs bendrystės ryšiai. Net nuomonių išsiskyrimas kokiu nors paprastu klausimu gali būti vienišumo akimirkos priežastimi. Vienišumo jausmas sukuria nesaugumo jausmą – nes saugu, mokė mus evoliucija, yra būti kartu, būti grupėje. Bet ne kiekviena vienišumo situacija reiškia nesaugumą. Ir čia jau gali padėti ne instinktai, o racionalus mąstymas.