Author: Monika Kuzminskaitė

Pozityvią vienatvę dažniau patiria introvertiško tipo ir psichologiškai brandesni žmonės. Vienatvę dažniau patiriantys žmonės dažniau kalba apie tuštumos, nepilnumo, trūkumo jausmą. Vienas iš būdų šią tuštumą “užpildyti” – ne siekit būti laimingu (nes tai atskira didelė ir komplikuota tema), o siekti būti aktyviu. Veikti, užsiimti, dalyvauti, planuoti. Tuštuma mūsų suvokimo ir dėmesio lauke nėra suskirstyta dalimis, jei joje bus pilna kažko, tai buvusios tuštumos greičiausiai bus užpildytos.

Panašu, kad labiausiai buvimo atskirai virsmą į kankinančią vienatvę ar malonų buvimą savimi veikia tai, kaip mes vertiname akimirką. Jei mums atrodo, kad taip neturi būti, taip negerai, jei trūksta idėjų, ką veikti, jeigu per daug baisu tai, kas dedasi mūsų pačių galvose, jeigu trūksta pasitikėjimo savimi net ir mažuose sprendimuose, jei būtinai reikia aplininių pritarimo – tada vienatvė, žinoma, slėgs. Tačiau jei vertinime daugiau dėmesio skiriame veiksmų laisvei, norimam ramybės ar stimuliacijos lygiui, sau tinkamiausiam komfortui – tada buvimas savimi tampa pozityvia vienatve. Todėl spręsti labiausiai reikėtų būtent šį vertinimo procesą, ir jame galimai atsirandančias klaidas. O tada jau imtis veiksmų stiprinant teisingas mintis ir prieštaraujant neteisingoms.

Kompanija vienatvėje nebūtinai yra kiti žmonės. Naminių gyvūnų turėjimas, priežiūra, bendravimas su kitas naminių gyvūnų savininkais yra puiki vienatvės mažinimo priemonė. Taip, nenoras likti vienam yra toks senas ir taip giliai įsodintas, kad jam nėra labai svarbu kas į mus žiūri draugiškai, žmogus, šuo, katė ar varna. Bet jeigu nesiseka rasti įkvėpimo ir kūrybiškumo vienatvėje, tada tai dar vienas puikus būdas ją spręsti.

Vienišumo problema yra ne šiaip sau, Jungtinėje Karalystėje 2016 įsteigta Vienišumo Komisija, o nuo 2018 vienišumo mažinimas tapo svarbia vyriausybės veiklos sritimi, yra patvirtinta oficiali vienišumo mažinimo strategija. Panašios idėjos sklando Švedijoje ir Vokietijoje. Singapūro valdžia nuo 2017 metų skiria sklypus, kuriuos vieniši žmonės galėtų kartu prižiūrėti, Olandijoje įsteigta speciali telefono linija vienišiems pagyvenusiems žmonėms. Ei, mes irgi turime Sidabrinę liniją!

Kaip nepasuksi klausimo, bet kankinantį vienišumo jausmą geriausiai sprendžia kompanija. Ją galima rasti daugybe būdų. Negelbstinti situacija dažniausiai ir yra tokia, kai žmogus susitelkia į savo bejėgiškumą rasti kompaniją – o tai beveik visada yra netiesa.

Galvojant apie vienišumą, man visai naujomis spalvomis sužibo pati seniausioji istorija – Adomas pasijuto vienišas, todėl Dievas sukūrė Ievą. Net tada, kai viskas buvo tobula, vienišumas jau buvo kančia. Žinau, žinau, tai labai simbolinė knyga, bet vienatvei jau čia skirta vietos. Kitos teorijos teigia, kad iki pat Apšvietos amžiaus, kol žmonės gyveno grupėmis, vienatvė kaip klausimas net nekildavo – o kaip ji tada atspindėta vos ne pirmų pasaulio dienų aprašyme, kokia čia simbolika?…

Žydai turi atsiskyrimo tradiciją, tik jau su stipriu religiniu atspalviu – Hitbodedut. Atsiskiriama tam, kad patirti ryšį su Dievu, pasikalbėti su juo. Šioje tradicijoje yra įdomi technika, vadinama “tyliu šauksmu”. Tam reikia įsivaizduoti, kad šaukiate visu balsu, kiek tik turite jėgų. Tai primena kita emocijų valdymo technikas, kur siūloma išsirėkti iš tiesų, balsu – ir tai irgi turėtų atnešti išsivalymą ir palengvėjimą.

Na, aš paprastai rekomenduoju fizinį nuovargį, bet panašumų matau 🙂

Japonijoje hikikomori terminu vadinamas savanoriškas atsiskyrėliškas gyvenimas, užsidarant kambaryje, nedirbant, nesimokant (paprastai gyvenant pas kažką, dažniausiai pas tėvus) be jokių psichiatrinių ligų požymių. Hipotezių dėl tokio reiškinio priežasčių yra keletas, bet nė viena neatrodo labai tvirtai. Bent jau man aiškiau formuluojasi tik vienas požiūris – tai nesąžininga tėvų atžvilgiu…

Žinoma, kad technologijų raida ir pandeminiai metai šį reiškinį sustiprino, tačiau neišeina daryti net bendro pobūdžio prielaidos dėl pirminės priežasties. Žmonės savanorišką atsiskyrimą renkasi ir dėl pozityvių, ir dėl negatyvių priežasčių.

Vienas iš ryškiausių pozityvaus vienatvės ar buvimo su savimi požymių yra laisvės jausmas. Buvimas atskirai taip pat stipriai žadina kūrybiškumą. Tyrimuose pastebėta, kad paaugliai, kurie teigia, jog negali pakelti vienatvės, demonstruoja mažiau kūrybinio potencialo, negu vienatvę toleruojantys. Buvimas su savimi taip pat yra gerokai produktyvesnė aplinka saviugdai ir savęs tobulinimui, nes tokios sąlygose pakankam laiko ir ramybės apmąstymams, savęs vertinimui ir koncentracijai į dvasingumą.

Būdai dorotis su vienatve yra iš esmės du: ieškoti prasmingų ryšių su bendraminčiais arba rasti prasmę pačioje vienatvėje (pripažinti buvimą su savimi malonia ir prasminga būsena, nes tai visų pirma yra sprendimas). Nedarant nieko – pavyzdžiui todėl, kad vienatvės keliama kančia priimama, kaip neišvengiamybė – kyla visokių problemų, tarp jų širdies ir kraujagyslių ligos, padidėjęs kraujo spaudimas, aukštas cholesterolio lygis, nutukimas, aukštas kortizolio lygis, sumažėjęs dopamino poveikis, virškinimo ir miego problemos, mažesnis atsparumas pūslelinės ir gripo virusams (nors man atrodo, kuo jie pypatingi – gal nebent tuo, kad ne visi virusai buvo įtraukti į tyrimą). Galiausiai, partnerio neturėjimas didina demencijos riziką dvigubai. Žmonių, palaikančių gerus socialinius ryšius grupėje dvigubai mažesnė ankstyvos mirties rizika.

O, bet, tačiau! Sąmoninga, tikslinga vienatvė – daugelyje religijų praktikuojamas atsiskyrimas siekiant geriau pažinti dieviškuosius dalykus. Menuose sąmoningas atsiskyrimas padeda skatinti kūrybiškumą. Kai kurie tyrimai taip pat leidžia nuspėti, jog žmonės kaip tik ima geriau suprasti socialinius kontekstus ir realistiškiau juos vertinti (čia man knieti pridurti – turbūt todėl, kad gali objektyviau, lyg iš šono stebėti situaciją ir ją vertinti remiantis mažiau įpročių ir stereotipų).