Author: Monika Kuzminskaitė

Atsirišant nuo religinių ar pramoginių praktikų, atskiro dėmesio man atrodo reikėtų “flow” sąvokai ir reiškiniui. Rašau angliškai, nes jokiu būdu lietuviškai tariant “tėkmė” šaknų nėra suleidusi. Pradžiai siūlau paskaityti Mihaly Csikszentmihalyi knygą (yra ir lietuviškai), o tada apmąstyti tokius dalykus: laimė nėra tas pats, kas malonumas; optimaliausia būsena yra per vidurį tarp įgūdžių ir iššūkių; ir galiausiai, tikslai reikalingi tik tam, kad jums leistų nuolat judėti, o ne tam, kad kažką pasiektumėt. Panašiai man skamba kita mintis – gyvenimo tikslas yra mėgautis laiko tėkme.

Kad nebūtų taip paprasta, dar yra ir kitas tyrimuose minimas aspektas – neurologiniai reiškiniai dar nebūtinai reiškia dvasinių patyrimų pasireiškimo, o dvasiniai patyrimai gali vykti ir be neurologinių pokyčių. Vadinasi, tenka remtis vis tik subjektyviu vertinimu apie patyrimą (arba stiprų norą jį patirti), o tyrimams nieko nepamatuoti dar vis labai sunku… “žmonės, kurie teigia, kad atlieka dvasinę praktiką” vis tik skamba ne taip gerai, kaip “žmonės, kurie atlieka dvasinę praktiką”.

Daug tyrimų atliekama apie tai, kaip dvasinės praktikos veikia įvairius sutrikimus ir ligas. Čia dažniausios praktikos yra meditacija, malda, streso valdymo pratimai (sutinku, čia pritempta, bet jų pobūdis dažnai labai panašus!). Dažniausi negalavimai – nerimas, hipertenzija, širdies ligos, vėžys. Tyrimų rezultatai, aišku, rodo, kad poveikis labai reikšmingas ir teigiamas.

Aš fone dar vis galvoju, kad gijimui reikia parasimpatinės būsenos, o šios praktikos kaip tik ją ir skatina. Ar įvardintumėt stresą keliančią dvasinę praktiką?…

Panašu, kad pati būsena, patiriama dvasinių praktikų metu, vis tik yra susijusi su galvos smegenų veikla, nes galvos traumos, epilepsija, galvos smegenų augliai ir kiti sutrikimai yra siejami su padidėjusiu religingumu, transcendencijos pojūčiais ir sustiprėjusiais dvasiniais patyrimais.

Įdomi tyrimų grupė apima įvairių haliucinogeninių medžiagų sukeltas būsenas, kurias kai kurie žmonės taip pat priskiria dvasinėms praktikoms. Kiti griežtai atskiria “natūralias” (be išorinio poveikio ir tik vidinėmis pastangomis, pavyzdžiui malda) būsenas ir “nenatūralias”. Daugelyje šalių pačių haliucinogeninių medžiagų logistika yra iššūkis, sunkiau gauti ir dalyvių iš tiesų reprezentatyviai imčiai. Tačiau tokie tyrimai gali būti labai perspektyvi psichoaktyvių gydomųjų medžiagų tyrimo šaka.

Tiriant dvasinių praktikų efektyvumą, susiduriama su paprasta, nors ir netikėta problema – o kaip pamatuoti, ar tiriamasis yra praktikos ekspertas, ar tik tokiu dedasi? Iš kur žinoti, ar stebimas efektas yra praktikos pasekmė, ar atsiranda dėl visai kitos priežasties?

Buvo atlikta nemažai tyrimų, kai medituojant buvo stebimas elektrinis smegenų aktyvumas – nors kartais pati praktika gali atrodyti įdomiai, jei tiriamasis guli aparate, kuris kelia daug triukšmo. Daugumoje tyrimų daromos išvados apie suaktyvėjusią kaktinę, šonines skiltis, gumburą ir limbinę sistemą, kai kurių praktikų metu kaktinės skilties aktyvumas kaip tik atvirkščiai, sumažėja. Na, bet čia matyt dar reikia paieškoti geresnių metodų 🙂

Daugiausiai tyrimų daroma, turbūt, su meditacija. Rezultatai rodo, kad dažniausiai suaktyvinama parasimpatinė būsena, sulėtėja širdies ritmas, kraujo spaudimas, deguonies apykaita, kai kuriuose tyrimuose padidėja širdies ritmo variabilumas, stebimas poveikis kortizolio, noradrenalino, endorfinų, lytinių hormonų ir augimo hormono lygiams.

Tikiu, kad dvasinių praktikų pavyzdžių yra ir daugiau, bet manau jau galim sutarti, kad daug jų turi tarpusavio panašumų, ir čia galim pradėti ir jų atnešamą naudą ir žalą. Toliau daugiau cituosiu mokslinius tyrimus, ir ieškosiu kiek įmanoma objektyviau pamatuoto poveikio. Tai rašydama vis galvoju, kam man mano mėtų glostymas ir bazilikų laistymas irgi yra dvasinė praktika, ir joks tyrimas to, matyt, nematuos…

Jei nujaučiat, kad kažką svarbaus praleidau – labai prašau pildykit.

Antroposofinė filosofija siūlo visą dvasinių praktikų sistemą – ir bendrų, ir skirtų konkrečioms profesijoms. Savęs tobulinimo kelias, vidinė transformacija, siekia įvardinti kiek žmogus kontroliuoja savo gyvenimą, sukurti harmoningą žmogaus santykį su gamta ir visuomene ir garantuoja gebėjimą atskirti realybę nuo iliuzijų. Čia taip pat siūloma meditacija, rūpinimasis sveiku kūnu ir siela, santykis su kitais, kitų svarbos pripažinimas, balansas tarp laisvės ir atsakomybės, pasaulio ir savo asmeninių pokyčių. Geriausiqi man skamba dėkingumo ir universalios meilės pasauliui praktikos.