Author: Monika Kuzminskaitė

Įsipareigojimas atsiranda erdvėje, kurioje egzistuoja ir moralės normas atitinkantys, priimtini veiksmai – ir nepriimtini veiksmai. Įsipareigojimas nukreipia į priimtinus veiksmus, nes taip prognozuojamą ateitį. Įsipareigojimai gali apimti įvairias veiksmų rūšis – etiketą, visuomenines pareigas, religines normas, net politinius pareiškimus (norisi ištraukti iš konteksto būtent rinkiminių kampanijų pažadus ir politines programas). Kiekvienam jų netgi priskiriame tradicines vykdymo tikimybes, kurios gali būti ir nesusijusios su asmeniu. Mano vidinis povas man šnabžda, kad įprasta nenustebti, kai rinkiminiai pažadai nevykdomi – labai tikiuosi, kad jis meluoja.

Aktyvus ir savanoriškas pažadas ar įsipareigojimas (tarkim, ženklelio ar lipduko prisisegimas, ar daugybė kitų formų) stipriai didina tikimybę, kad žmogus elgsis taip, kaip žada, taip pat stiprėja bendradarbiavimas ir tiesos sakymas grupėje – lyginant su bet kokia forma “išprašytu” ar išreikalautu pažadu (pagalvokit apie tai kas kartą, kai sakote “pažadėk man, kad…”).

Pažadai, beje, yra stipriai tiriama psichologijos sritis. jei ši tema domina, būtų vertinga pradėti nuo šio gražuolio: https://www.routledge.com/Promises-Oaths-and-Vows-On-the-Psychology-of-Promising/Schlesinger/p/book/9781138005907

Kas nutinka, kai nesilaikome pažado? Taip, kaip pats pažadas yra tik žodis, taip sulaužius pažadą, atrodo, kad nieko nenutinka. Mes ardome santykį su tuo žmogumi, tačiau tas irimas nėra matomas ir labai dažnai pridengiamas bandymo įtikinti save, kad čia “nieko tokio” arba bet kokia mintimi apie tai, kad tai yra pateisinama, gerai, gerai baigsis ar panašiai. Gali būti visaip, galbūt pažadas nebuvo pagrįstas ar teisingas – tačiau vienas dalykas, kuris tikrai įvyksta yra tai, kad tas žmogus tolsta. Mes galime priartėti prie kito žmogaus tik per pasitikėjimo tiltelį, ir tokio artumo neįmanoma sukurti racionaliomis pastangomis.

Įsipareigojimas – ir labai panaši į pažadą, ir šiek tiek skirtinga sąvoka. Įsipareigojimas yra reikalavimus kelianti, įsakmi kategorija, vos ne sietina su prievartos elementu. Įsipareigojimai visada turi “mes” elementą. Sulaužius įsipareigojimą pasekmių dažniausiai jau daugiau, dažnai ne tik emociniame lygyje patiriamą gėdą, kaltę, poreikį atsiprašinėti. Įsipareigojimais ataustas visuomenės audeklas, čia yra daug normų, įstatymų, jau nebe lūkesčius, o reikalavimus keliančių sampratų.

Įvykdžius duotą pažadą, smegenys apdovanoja mus malonumo banga, tai stiprina pasitikėjimą savimi, realizmo jausmą, gebėjimą planuoti ir atidėti malonumą, pasiekti sudėtingesnių tikslų. Todėl galiausiai tai naudinga visiems, įskaitant ir pažadų davėjus. Sekundei siūlau prisiminti savo paskutinį įvykdytą pažadą ir prisiminti, kaip jautėtės. Net jei tai įvykdyti buvo sunku.

Kadangi pažadui reikia tikėjimo, o tikėjimui reikia artimo ryšio – pažadai yra svarbi artimų santykių dalis. Nesakau, kad yra lengva atpainioti, ar pažadai stiprina tikėjimą (ir pasitikėjimą), ar tikėjimas stiprina pažadus, tačiau bet kokiu atveju jie yra susiję. Artimais ryšiais nesusijusių žmonių pažadai mus menkai jaudina, o jų sulaužymas nelabai smarkiai ir nuvilia. Kita vertus, jei pažadai laužomi artimoje aplinkoje, tenka pertvarkyti visas to artimojo santykio struktūras, o tai nei norimas, nei laukiamas darbas, stipriai užkabinantis ir saugumo jausmą.

Pažadą galima vertinti ir kaip prašymą kitam žmogui pasitikėti jumis. Tikėjimas yra galinga emocija, daug žmonių siekia patirti tikėjimo suteikiamą komfortą (jis atpalaiduoja nuo atsakomybės, poreikio spręsti, galvojimo, vertinimo ir daugybės kitų dalykų), todėl remtis pažadu visada atrodo viliojantis dalykas. Tikrai yra žmonių, kurie šį mechanizmą žino ir sąmoningai jį naudoja saviems tikslams.

Pažadų laužymas daugiausiai žalos daro todėl, kad pokytis yra netikėtas. Jei remiamės pažadu suteikta informacija, tai kažkiek laiko planuojame, kaip viskas bus, detalizuojame būsimą rezultatą ar veiklą, “avansu” patiriame būsimą naudą ar džiaugsmą – o sulaužius pažadą jausmas staiga, lyg stipriai mynus ant stabdžių, pasikeičia. Posūkis nebūtinai yra nenaudingas, dažnai tokie pasikeitimai kaip tik išeina į gerą – tačiau pats pokyčio staigumas paprastai išgyvenamas kaip neigiamas patyrimas.

Realistiškai, pažadas yra ketinimas veikti ateityje, esant tokioms sąlygoms,kurias dabar įmanoma numatyti. Gali būti, kad nebuvo galima numatyti tokių sąlygoų, kokios susiformavo. Gali būti, kad padarėme vertinimo klaidą. Gali būti, kad pasikeitė ketinimą pagrindžiančios priežastys. Be abejo tai nereiškia, kad galima nebesijausti įsipareigojusiu pažadą vykdyti ir neieškoti išeičių, tačiau reikėtų racionaliai vertinti visas aplinkybes. Kartais geriau atsiprašyti, paaiškinti pasikeitusias sąlygas ir, jei išeina, padėti dorotis su pažado nevykdymo pasekmėmis, negu “verstis per galvą”.

Suformavus pažadą apie ateities veiksmą, šis veiksmas tampa realesnis, apčiuopiamesnis, dėl to didėja tikimybė jį atlikti – kitaip tariant, todėl jis stipriau motyvuoja. Tyrimai sako, jog žmonės, kurie žada “Kai bus laikas A, būsiu B vietoj ir darysiu C veiksmą”, gerokai dažniau taip ir padaro, nei žmonės, kurie tik išreiškia norą “kada nors pabandyti C”.