psichologė internete ir gyvai
Aukos sindromas gali pasireikšti keliais elgesio, mąstymo ar kalbos ypatumais:
Žmonės, kurie stringa aukos pozicijoje ilgam, tiki, kad:
Toks ilgalaikis mąstymas dažnai yra traumos pasekmė, kur padeda išvengti kritikos, gauti dėmesio bei užuojautos ir išvengti nuoširdaus pykčio.
Pažiūrėjus į aukos poziciją kiek formaliau, žmogus, pripažindamas save aukos pozicijoje, tiki, kad:
Ar žmogus yra objektyviai aukos pozicijoje, ar tik stengiasi ją užimti, jis visų pirma tikisi iš aplinkos empatijos, paguodos ir palaikymo. Žmonės, kurie tyčia užima aukos poziciją, taip pat siekia kito tikslo – bet kokiu atveju nusiimti nuo savęs kaltę. Ar kaltė situacijoje yra tikra, ar netikra, jau visai kitas klausimas. Tačiau labai dažnai šie du dalykai apjungiami į vieną – auka negali būti kalta. Todėl jeigu esu auka, tai mano kaltės čia nėra.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dauguma konfliktų yra tokia, kur abi pusės turi aiškų savo indėlį į susidariusią padėtį, todėl abi laikytinos kaltomis, ir nė viena negali užimti aukos pozicijos. Labai jau mažai mūsų gyvenime situacijų, kur visiškai nieko negalime kontroliuoti…
Nereikėtų galvoti, kad nebūna objektyvių aukos pozicijų. Kartais tikrai susiklosto taip, kad žmogus niekaip negalėjo sukontroliuoti sąlygų, kurios atvedė jį ar ją į poziciją, kurioje negali nieko pakeisti ir patiria skriaudą ar žalą.
Kai kalbam apie ligotą aukos poziciją, kalbam apie tai, kad žmogus arba galėjo sukontroliuoti sąlygas, gali nedelsdamas pakeisti sąlygas taip, kad nebepatirtų skriaudos ar žalos (bet to nedaro) arba tendencingai, neobjektyviai ar neteisingai vertina tai, kas vyksta, kaip skriaudą ar žalą sau.
Aukos sindromo užuomazgos dažniausiai atsiranda vaikystėje. Įsivaizduokite du vaikus, kurie susipeša, ir tėvams atėjus, vienas rodo pirštu į kitą, ir sako “aš nieko nedariau, čia jis pirmas pradėjo!” – ir jam taip pavyksta išvengti bet kokios šių peštynių pasekmės.
Toks “receptas” kartojamas, jį vis pritaikant naujoms situacijoms. Jei receptas neveiktų – tokia savybė nesiformuotų, ir mes nekalbėtume apie tokį sindromą. Bet matyt veikia, ir atsiranda vis daugiau būdų įtikinti save ir kitus, kad aplinkybės susiklostė būtent taip…
Beje, jei atpažįstat save tėvų rolėje – skirkit laiko ir perplanuokit savo reakciją į vaikų konfliktus…
Dažniausiai apie aukos sindromą kalbam tada, kai žmogus nepelnytai, be pagrindo save “paskiria” į aukos poziciją, o bet kokį išorinį veiksnį – į “kaltojo” poziciją. Čia yra ir svarbi priežastis, susijusi su savigyna. Auka niekada nekalta. Auka yra nelaimingų aplinkybių poveikio subjektas, lyg savotiška “indulgencija”. Todėl žmonės ir siekia užimti šią poziciją, kad nejaustų savo asmeninės kaltės ar indėlio į bet ką, kas kelia diskomfortą.
Aukos pozicija formuojasi remiantis tendencingomis atribucijomis (priskyrimu specifinėms priežastims). Konkrečiai aukos pozicijos atveju visos nesėkmių priežastys tendencingai priskiriamos išoriniams veiksniams, bet ne sau. Tačiau net visa eilė objektyvių nesėkmių nebūtinai reiškia, kad žmogus susikuria aukos poziciją kaip būdą įveikti pasikartojančias nesėkmes.
Aukos pozicija arba sindromas – asmenybės bruožas, kuris pasireiškia nuolatiniu savęs vertinimu pakliuvus į nepalankių aplinkybių, likimo ar neigiamo kitų žmogų elgesio “pinkles”, ir elgiantis lyg tai būtų tiesa, nors objektyūs įrodymai rodo priešingai.
Taigi, vien kalorijų neužtenka. Kūnui reikia maisto, gero ir tikro maisto. Kas tas maistas? Koks jis yra geras, ir kodėl mums jo reikia? Ką turim gauti iš išorės, o ką susikonstruojam patys (ir tai yra visai nemažai!)?
1. Angliavandeniai. Labiausiai organizmo geidžiamas energijos šaltinis – neįkyrus, nekaprizingas, trakšt trakšt – ir yra ATF (t.y. energijos). Nė vienas valgomas angliavandenis neduoda žmogui to, ko žmogus pats, savo organizmo virtuvėse negali pasigaminti – todėl joks angliavandenis nevadinamas nepakeičiama maistine medžiaga (1). Nepaisant to, daugiau nei pusė visos energijos (bet ne daugiau kaip 3/4) turėtų būti gaunama iš angliavandenių (2). Angliavandenių šaltinis – iš esmės visi augalai (nes jie nėra sudaryti nei iš riebalų, nei iš baltymų), tame tarpe ir kruopos, ir vaisiai. Daug cukraus – laktozės – yra piene (1), kituose pieno produktuose jo jau nebėra daug (aišku, nebent jo ten vėl pridedame papildomai, pvz. į jogurtą).
2. Riebalai. Super tankus energijos šaltinis, ir energijos saugojimo būdas – taip. Tačiau dar riebalų organizmui reikia, kad juose tirptų A, D, E ir K vitaminai, kad jie saugotų nuo uždegimų, šalčio ir traumų, padėtų reguliuoti nuotaiką, ir kad būtų iš ko statyti ląstelių sieneles (3, 4). Organizmas moka pasigaminti visų riebalų rūšių iš angliavandenių pertekliaus, išskyrus omega-3 ir omega-6 (jų galima gauti iš riebių žuvų, krevečių ir visokių aliejingų sėklų, taip pat rapsų, saulėgrąžų ir sojų aliejų (5).
3. Baltymai. Reikalingi kaip aminorūgščių šaltinis, o jos – pagrindinė statybinė medžiaga visoms naujoms ląstelėms – raumenims, kraujui, odai, plaukams, hormonams – žodžiu, tai ir plytos, ir cementas. Penkias amino rūgštis žmogus moka pasigaminti pats, dar šešias – jei organizmas sveikas; devynias reikia gauti iš maisto – mėsos, pieno, žuvų, kiaušinių, grūdų, ankštinių ir riešutų. Ne, vegetarams nieko netrūksta – visus reikalingus baltymus jie gali gauti iš augalų (6).
4. Ląsteliena. Jos organizme niekas neskaido, bet naudoja kaip “slides” virškinimui palengvinti. Ląsteliena taip pat veikia, kaip kiti maisto produktai yra virškinami – ir kaip greitai, ir kokioje terpėje. Jos galime gauti iš bet kokios augalinio maisto (7).
5. Visa kita – vitaminai, mineralai – taip, žinoma, svarbūs, tačiau pirmieji keturi – vis tiek svarbesni (1). Pirmiausia reikėtų įsitikinti, kad gauname pakankamai šių maisto medžiagų, o ne užpildų-papildų-pakaitalų, kurių gali būti tiek daug, kad suvalgyto maisto kokybė panaši į geriausiu atveju kelis lapus suvalgyto popieriaus.
Taigi, skanaus ir TIKRO maisto. Ir dar – panašu, kad valgydami augalus, niekaip neprašausit pro šalį. Nieko kito nenoriu pasakyti – tiesiog gaunasi taip, kad augalus labiausiai “apsimoka” valgyti – juose yra visko.
Nuoširdžiai jūsų,
Šaukštas Proto
(pirmą kartą publikuota 2017-01-18 )