Man įdomu tai, kad kai mes galvojam apie pažadų sau patiems laužymą, tai apie melą negalvojam. Žinoma, negaliu kalbėti už visus, bet man nuojauta kužda, kad mes tada sakom – pritrūko valios, jėgų, aplinkybių, ko tik norim, bet negalvojam, kad galim save apgauti. Tarkim, pažadėjom kas rytą mankštintis. Jau savaitė, kaip nesimankštinam. Gal ir galvojam, “ką aš čia sau meluoju, juk nesimankštinsiu”, o gal galvojam “bet tai kad visai nėra laiko”, “šią savaitę buvo tiek daug darbų” ar “pragulėjau si gripu, kokia dar mankšta”. Ir visos jos gali būti teisingos ar nelabai, bet ne visų šių minčių analizė yra svarbiausia. Svarbiausias yra klausimas – “ir ką aš dabar su tuo darysiu?”. Nes, kaip žinia, nieko nedarant, niekas ir nepasikeičia, ir pažadas veiksmo dar negarantuoja.
psichologė internete ir gyvai