Category: Grupė “Šaukštas Proto”

Aukos poziciją mėgstantys žmonės dažnai sako “aš negaliu”, “aš privalau”, “aš neturiu kito pasirinkimo”, “aš nežinau”.

Aukos pozicijoje žmonės dažnai siekia pripažinimo, jog jie yra būtent aukos pozicijoje. Jie dažnai užsiima moralinio elito poziciją, save iškeldami, žinoma, į moraliai teisaus poziciją. Jiems patiems, deja, dažnai trūksta empatijos, jie domisi tik savo kančia. Galiausiai, aukos pozicijoje žmonės skiria daug laiko ir dėmesio apmąstymams to, kokie jie yra nelaimingi.

Šie požymiai gali pasireikšti ir kaip kolektyviniai, grupėje žmonių ar net visuomenėje.

People with victim mentality may also be generally:

Aukos sindromu pasižymintys žmonės taip pat gali:

• Iš esmės realistiškai vertinti situaciją, bet nesistengti įvertinti ar kritiškai nevertinti bejėgiškumo šioje konkrečioje situacijoje priežasčių
• pasižymėti gera įžvalga
• demonstruoti teisę į įvairius dalykus arba savanaudiškumą
• būti gynybiški, įžvelgti neigiamas prasmes šiaip jau neutraliame tekste, reaguoti su priešiškumu
• būti linkę skirstyti žmones į gerus ir blogus, be jokių “pilkų zonų”
• nebūti linkę į nuotykius, nesiimti net mažų ir apskaičiuotų rizikų, perdėtai vertinti galimų neigiamų pasekmių tikimybę
• demonstruoti bejėgiškumą
• žeminti ir nuvertinti save labiau už kitus

Aukos sindromą patiriantys žmonės paprastai apibūdinami kaip pesimistiški, besigailintys savęs, užgniaužiantys pyktį. Tokie žmonės gali kurti ir vystyti labai sudėtingus ir įtikinančius paaiškinimus, patvirtinančius jų idėjas.

Tai reiškia, kad ir jūs patys galite tikti tuo, kad pasaulis yra neteisingas, o jums nuolat nesiseka, ir tam “rasti” daug argumentų. Tuo tarpu realistiškas pasaulio aiškinimas yra gerokai arčiau “visiems būna visaip”.

Aukos sindromas gali pasireikšti keliais elgesio, mąstymo ar kalbos ypatumais:

• nuolat priskiriant atsakomybę už susidariusią situaciją kitiems ir neigiant asmeninę atsakomybę už savo gyvenimą ir jo aplinkybes
• neadekvačiai didelė įtampa kitų žmonių akivaizdoje
• kitų žmonių neigiamų ketinimų (pa)stebėjimas (arba tariamai neigiamų)
• tikėjimas, kad kitiems labiau sekasi
• atsipalaidavimas, sulaukus pasigailėjimo ar simpatijos iš kitų žmonių

Žmonės, kurie stringa aukos pozicijoje ilgam, tiki, kad:

• jų gyvenimas yra ištisa seka iššūkių, kurie skirti asmeniškai jiems
• dauguma jų gyvenimo aspektų yra neigiami ir jų pačių nekontroliuojami
• todėl, kad jų gyvenimas yra kupinas iššūkių, jie nusipelno simpatijos
• todėl, kad jie neturi galios kažką pakeisti, jie gali ir toliau nieko nekeisti

Toks ilgalaikis mąstymas dažnai yra traumos pasekmė, kur padeda išvengti kritikos, gauti dėmesio bei užuojautos ir išvengti nuoširdaus pykčio.

Pažiūrėjus į aukos poziciją kiek formaliau, žmogus, pripažindamas save aukos pozicijoje, tiki, kad:

• jie patyrė skriaudą arba žalą
• jie nebuvo šios skriaudos priežastimi
• jie neturėjo (ir negalėjo?) padaryti nieko, kad tai nenutiktų
• skriauda ar žala yra neteisinga, pažeidžia teises
• jie nusipelno užuojautos ir simpatijos

Ar žmogus yra objektyviai aukos pozicijoje, ar tik stengiasi ją užimti, jis visų pirma tikisi iš aplinkos empatijos, paguodos ir palaikymo. Žmonės, kurie tyčia užima aukos poziciją, taip pat siekia kito tikslo – bet kokiu atveju nusiimti nuo savęs kaltę. Ar kaltė situacijoje yra tikra, ar netikra, jau visai kitas klausimas. Tačiau labai dažnai šie du dalykai apjungiami į vieną – auka negali būti kalta. Todėl jeigu esu auka, tai mano kaltės čia nėra.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dauguma konfliktų yra tokia, kur abi pusės turi aiškų savo indėlį į susidariusią padėtį, todėl abi laikytinos kaltomis, ir nė viena negali užimti aukos pozicijos. Labai jau mažai mūsų gyvenime situacijų, kur visiškai nieko negalime kontroliuoti…

Nereikėtų galvoti, kad nebūna objektyvių aukos pozicijų. Kartais tikrai susiklosto taip, kad žmogus niekaip negalėjo sukontroliuoti sąlygų, kurios atvedė jį ar ją į poziciją, kurioje negali nieko pakeisti ir patiria skriaudą ar žalą.

Kai kalbam apie ligotą aukos poziciją, kalbam apie tai, kad žmogus arba galėjo sukontroliuoti sąlygas, gali nedelsdamas pakeisti sąlygas taip, kad nebepatirtų skriaudos ar žalos (bet to nedaro) arba tendencingai, neobjektyviai ar neteisingai vertina tai, kas vyksta, kaip skriaudą ar žalą sau.

Aukos sindromo užuomazgos dažniausiai atsiranda vaikystėje. Įsivaizduokite du vaikus, kurie susipeša, ir tėvams atėjus, vienas rodo pirštu į kitą, ir sako “aš nieko nedariau, čia jis pirmas pradėjo!” – ir jam taip pavyksta išvengti bet kokios šių peštynių pasekmės.

Toks “receptas” kartojamas, jį vis pritaikant naujoms situacijoms. Jei receptas neveiktų – tokia savybė nesiformuotų, ir mes nekalbėtume apie tokį sindromą. Bet matyt veikia, ir atsiranda vis daugiau būdų įtikinti save ir kitus, kad aplinkybės susiklostė būtent taip…

Beje, jei atpažįstat save tėvų rolėje – skirkit laiko ir perplanuokit savo reakciją į vaikų konfliktus…

Dažniausiai apie aukos sindromą kalbam tada, kai žmogus nepelnytai, be pagrindo save “paskiria” į aukos poziciją, o bet kokį išorinį veiksnį – į “kaltojo” poziciją. Čia yra ir svarbi priežastis, susijusi su savigyna. Auka niekada nekalta. Auka yra nelaimingų aplinkybių poveikio subjektas, lyg savotiška “indulgencija”. Todėl žmonės ir siekia užimti šią poziciją, kad nejaustų savo asmeninės kaltės ar indėlio į bet ką, kas kelia diskomfortą.