Author: Monika Kuzminskaitė

Pasitikėjimas savimi priklauso ir nuo vidinių, ir nuo išorinių veiksnių. Pasitikėjimas savimi gali priklausyti nuo aplinkos, santykių ar situacijų. Jei žmonės savo sėkmės priežastis priskiria kontroliuojamiems veiksniams, jie yra mažiau linkę prognozuoti savo sėkmę ateityje. Jei sėkmės priežastys, ant žmogaus, yra išoriniai, nekontroliuojami veiksniai – tada jis yra labiau linkęs pasitikėti savimi ateityje. jei žmogui nesiseka dėl išorinių, nekontroliuojamų priežasčių – tada jis yra labiau linkęs pasitikėti savimi ateityje. Pasitikėjimas savimi dažnai sustiprėja pasiekus sėkmingus rezultatus, arba lyginantis su kitais, apytikriai panašiais į save individais konkurencingoje aplinkoje (čia, spėju, jau suprantat, kokia derlinga dirva neteisingiems vertinimams).

Kai kurie pasitikėjimo savimi metodai remiasi subjektyviu savo veiklos galimybių vertinimu: ar žmogus tiki, kad jame sekasi kalbėti viešai, mokslinėje veikloje, romantiniuose santykiuose, rūpintis savo išvaizda, bendravime su draugais ar sporte.

Ar galima pasitikėjimą savimi išmatuoti? Galima bandyti.

Vienas iš pirmųjų klausimynų buvo 12 klausimų sąrašas, kur minimalus lygis buvo apibrėžiamas kaip “drovus, savimi netikintis, nedrąsus, niekada nepriima sprendimų, linkęs pasitraukti nuo kitų dėmesio”, o maksimalus – “gebantis priimti sprendimus, tvirtas ir apsisprendęs, įsitikinę dėl savo sprendimų ir nuomonių”. Kai kurie tyrėjai pasitikėjimą savimi matuoja kaip derinį iš emocinių ir kognityvinių komponentų – nerimo ir kompetencijos. Dar kiti tyrėjai yra labiau linkę remtis kūno kalba, o ne žmogaus subjektyviu savęs vertinimu: kontaktu, nerimastingais judesiais, laikysena, veido išraiškomis ir gestikuliacija.

Pasitikėjimo savimi apibrėžimas nemažai kito per laiką. Gerai žinomas Abraham Maslow teigė, jog žmogus yra motyvuotas auginti pasitikėjimą savimi tik tuomet, kai patenkinami fiziologiniai išlikimo, saugumo, meilės ir bendrystės poreikiai. Jis teigia, jog patenkinamas savigarbos lygis kuria pasitikėjimą savimi, o pasitikėjimas savimi kuria norą siekti savirealizacijos. Čia reikėtų įvertinti, jog pagrindiniai Maslow darbai buvo rašomi pokariu, kai šie baziniai poreikiai iš tiesų buvo svarbus klausimas.

Pasitikėjimo savimi terminas atskiriamas nuo savigarbos (tai yra savo vertingumo apibrėžimas). Tačiau pasitikėjimas savimi siejamas su saviveiksmingumo sąvoka; saviveiksmingumas yra tikėjimas savo gebėjimu atlikti tam tikrą užduotį ar pasiekti tikslą. Pasitikėjimas savimi gali tapti savaime išsipildančia pranašyste – žmonėms, neturintiems pasitikėjimo savimi, gali nepavytkti tik todėl, kad jie savimi nepasitiki. Tiems, kurie savimi pasitiki, gali pasisekti tik dėl to – visai nepriklausomai nuo to, kokie realiai yra to žmogaus gebėjimai ar įgūdžiai.

Aukštas ar žemas pasitikėjimas savimi retai kada būna susijęs su realiais, objektyviai vertinamais gebėjimais. Daugiausiai pasitikėjimas savimi formuojamas iš suvokimo apie savo gebėjimus ir tiesiogiai priklauso nuo šių minčių teisingumo.

Žemės pasitikėjimas savimi gali reikšti abejojimą savimi, pasyvumą, paklusnumą, nepasitikėjimą kitais. Žmogus gali jaustis prastesniu už kitus, nemylimu, būti jautriu kritikai. Pasitikėjimas savimi gali priklausyti nuo situacijos – žmogus gali pasitikėti savimi moksle ir visiškai nepasitikėti santykiuose.

Pasitikėjimas savimi taip pat apibrėžiamas kaip tikėjimas savo gebėjimais, savybių vertingumu ir sprendimų teisingumu.