Kai kalbam apie “aš”, kalbam apie kažką, kas mūsų įsivaizdavimu yra pastovu, nekintama. Mums atrodo, kad atsikeliame kiekvieną dieną vis tie patys, nors ir kaupdami patirtį. Bet Deivido Humo nuomone, žmogus yra panašesnis į spiečių. Ir tame irgi yra tiesos. Mes esame ląstelių, bakterijų, minčių, patirčių būrys, kuris per laiką keliauja kartu. Kiekviena patirtis mus šiek tiek pakeičia. Mūsų mintys nuolat keičiasi. Mūsų ląstelės nuolat keičiasi. Keičiamės ir nereikšmingų įvykių veikiami, o ką jau kalbėti apie reikšmingus. Tai kas tada yra tas “aš”, kuris suvokia? Kartu laike keliaujanti grupė?…
Smegenys: mes jas ar jos mus? 4 diena
Avicena apie “aš” siūlė galvoti štai kaip – net jei žmogus sklęstų ore, niekieno netrikdomas, ir todėl neturėdamas jokių pojūčių, jis vis tiek sugebėtų suvokti save. Vadinasi yra kažkas, kas jaučia, atskiras nuo pojūčių. Jeigu smegenis laikysime visų pojūčių apdorojimo centru, viskas gal ir būtų gerai. Bet kas generuoja “aš” suvokimą? Ar tik ne tos pačios smegenys?…
Smegenys: mes jas ar jos mus? 3 diena
Pabandykim atpainioti, kas čia ir apie ką.
“Aš” yra daugelio filosofų plunksnų pažymėta sąvoka. Senovės graikų akimis žiūrint, kūnas ir siela buvo nedalomi dalykai, atskyrimo tarp smegenų ir “aš” nebuvo. O taip vadinamas intelektas buvo amžinas, atskiras nuo organinio kūno, kuris gali suvokti, maitintis ir daugintis. Siela, arba savastis, yra pagriniždinė, ar netgi pirmoji kūno egzistavimo esmė. Kūnas yra reikalingas tam, kad galėtume racionaliai mąstyti. Racionalus mąstymas yra buvimo žmogumi esmė. Siela turi dalį, kuri skirta sprendimų priėmimui ir mokymuisi, ir dalį, kuri yra skirta norams ir gyvybei palaikyti. Bet kas tada išlaiko šias dalis kartu?… Jau tikrai ne kūnas, sakė Aristotelis, greičiau siela išlaiko kūną kartu, negu atvirkščiai.
Smegenys: mes jas ar jos mus? 2 diena
Heraklitas (o gal Diogenas, o gal prieš ar juos gyvenę graikų filosofai) sakė – “pažink save”. Man tai visada yra toks pat klausimas, kaip su kuo išplauti šepetį, kuriuo plovei visa kita? Na gerai, yra ir gražesnių metaforų apie pirmapradžius judintojus 🙂
Bet klausimo svarba nuo seniausių laikų matyt, buvo didelė. Daugėjant žinių, daugėja ir galimybių pažinti save. Jeigu graikų laikais tai daugiau buvo apie širdį, smegenims nebuvo skiriama daug vietos – tai dabartinis neuromokslas leidžia pasakyti gerokai daugiau žodžių apie tai, kuo turėtume mąstyti. Ar gauname geresnių atsakymų – dar vis suabejočiau.
Galbūt tai vis tik panašiau į gyvatę, kandančią sau uodegą, į nuolat judančią pusiausvyrą tarp smegenų, kurios sukuria paprastą “aš sąvoką”, tas “aš” kitų smegenų sąvokų ir funkcijų padedamas mokosi, gausėja ir darosi vis sudėtingesnės žinios ne tik apie aplinkinį pasaulį, bet ir apie save. Taip, kaip savaime išsiplaunantis šepetys 🙂
Beje, užrašai ant Delfų šventyklos dar mokė “visko ne per daug” ir “duok priesaiką, bėda netoliese” (trečias skamba beveik tiksliai kaip iš Sostų Karų).
Smegenys: mes jas ar jos mus? 1 diena
Klausimas tikrai geras, bet ir klampus, nes visų pirma jis reikalauja nutarti, ar yra atskiras “aš”, kurį smegenys gali valdyti, arba kuris gali būti smegenų valdomas. Net procesas, kuriuo ieškome šio atsakymo, metakognicija, yra smegenų sukurtas ir palaikomas.
Yra juokas, kuris nebūtinai visada yra juokingas – sakoma, kad smegenys yra tobuliausias žmogaus organas (smegenų nuomone). Tai ar galime pasitikėti tuo, ką smegenys mums siūlo, jei bent iš tolo priartėsime prie prielaidos, kad smegenys gali daryti bet ką, kad mus valdytų? Kita vertus, o kuo dar mes galime mąstyti ir vertinti?
Buvimas su savimi ir vienatvė: 30 diena
Visos šios man nuostabiai kitokios temos apibendrinimas:
- Buvimas su savimi yra kankinanti vienatvė tik tada, kai atsisakome pripažinti buvimo vienam privalumus – nepriklausomai nuo to, kar vienatvę renkamės sąmoningai, ar esame priversti būti vieni
- Buvimas atskirai didina empatiją, produktyvumą, kūrybiškumą, psichologinį atsparumą, laisvės pojūtį, leidžia geriau pailsėti, dėmesingiau planuoti savo gyvenimą ir pažinti save. Vaikams buvimas su savimi padeda kontroliuoti ir spręsti probleminį elgesį.
- Priimkite buvimą su savimi kaip dovaną, kaip galimybę, neugdykite įpročio iš karto šią dovaną išmesti lyg nereikalingą dalyką.
Buvimas su savimi ir vienatvė: 29 diena
Buvimas su savimi yra gerokai geresnė poilsio forma, negu bet kokia veikla su kitais. Vien tik informacijos srautas, reikalingi kompromisai ir dėmesio paskirstymas yra pakankamai daug reikalaujantys dalykai, kad tai būtų jėgų reikalaujanti, o ne jėgas atstatanti veikla. Labai pavargus tikrai vertėtų svarstyti tik poilsį vienam, neieškant kompanijos.
Buvimas su savimi ir vienatvė: 28 diena
Vienas iš didžiausių buvimo su savimi, buvimo vienam privalumų – geresnis savęs pažinimas. Mes patys esame geriausias savo draugas, mama ir tėtis, ir visa plati giminė viename, didžiausi savo motyvatoriai, geriausi pagalbininkai ir guodėjai. Mes patys savęs niekada nepaliksime, nei bėdoje, nei džiaugsme. Žinoma, ir dėl to, kad tai techniškai neįmanoma – bet jeigu ir taip, tai ar nevertėtų susipažinti su savo geriausiu draugu kiek įmanoma geriau? Dėja, per mažai kreipdami dėmesio į save pačius ir per daug – į kitus, vis tik savęs iki galo nepažįstame taip gerai, kaip turėtumėm.
Buvimas su savimi ir vienatvė: 27 diena
Dar viena citata, kuri man suskambėjo kaip labai taikli: “Meilei reikia meilės sau, o meilei sau reikia vienatvės”.
Mano atrodo, kad nemylint savęs, mylėti kito iš tiesų nesigauna, gaunasi tik geriausiu atveju kabėti ant kaklo, kelti reikalavimus, sekioti ir patirti įtampą. Tam, kad gimtų ramus, giedras, atviras, pasitikėjimu paremtas santykis su kitu žmogumi, visų pirma reikia jaustis saugiai vienam, o ne ieškoti saugumo kitame. Tikrai jaučiu šimtmečių romantikos sampratos spaudimą, kad mes meile vadinome ne tai. Gal iš tiesų meilė ir yra pozityvus išprotėjimas ir priklausomybė, o tam, ko mes iš tiesų ieškome, vardo dar neturime?
Buvimas su savimi ir vienatvė: 26 diena
“Meilė kitiems nepakeičia meilės sau” yra citata, kuri man labai patiko, Tai irgi yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės vengia vienatvės, nes nežino, nesupranta, nėra įpratę maloniai leisti laiką rūpindamiesi savimi. O tai labai reikalinga. Kaip laistyti savo gėles, pilti degalus savo automobiliui ar galąsti savo peilius. Ne, nėra geriau vietoj to pasirūpinti kitais. Pervargęs, išsekęs, perdegęs pagalbininkas iš tiesų sukuria daugiau rūpesčio kitam, negu kad iš tiesų padeda. Todėl jeigu norime būti kitiems naudingti, pratintis padėti sau ( o dažnai ir – visų pirma sau) yra labai svarbi kryptis.