Author: Monika Kuzminskaitė

Gebėjimas suvokti save būdingas ne tik žmonėms. Na, gerai, mums taip atrodo pagal tai, kuo galime remtis, gyvūnų stebėjimais. Vienas iš klasikinių eksperimentų – beždžionė prieš veidrodį su dažais ištepta nosimi, kurią ji bando nusivalyti, nors pačios nosies be veidrodžio ji nemato. Beždžionės taip pat dažnai apžiūrinėja savo dantis. Manoma, kad save veidrodyje atpažįsta drambliai, delfinai ir šarkos. Veidrodėliai papūgų narveliuose irgi matyt ne dekoracija, o maži kačiukai vieną dieną irgi nustoja purkštauti ant savo atvaizdo veidrodyje. Manoma, kad žmonių kūdikiai pradeda skirti save nuo išorinio pasaulio sulaukę vos kelių mėnesių amžiaus.

Savęs suvokime tikrai dažnai nutinka klaidų. Su valgymu labai susijęs savęs suvokimo sutrikimas žmonėms sergant anoreksija. Badavimas stipriai paveikia smegenis ir fiziologiškai, ir psichologiškai. Pradeda atrodyti, kad kūnas yra ne toks, kaip yra iš tiesų. Keisčiausia tai, kad kiti žmonės vertinami objektyviai ir teisingai, tačiau būtent savęs vertinimas pasidaro iškreiptas. Tai net ir ant smegenų neveikimo kaltės suversti neišeina… Galbūt pakinta tik labai specifinė, su savęs vertinimu susijusi smegenų dalis? Ir, labai ironiškai, būtent ta, kur padėtų pasveikti?…

Manoma, kad ypatingi neuronai smegenyse – veidrodiniai neuronai – taip pat yra reikšmingi savęs suvokimo dalyviai. Šiaip jau apie veidrodinius neuronus dažniau kalbame, kai nagrinėjame empatiją, manoma, kad taip mes suvokiame, ką jaučia kitas žmogus. Sprendžiant pagal spontaniškas veido išraiškas, atspindėti kito žmogaus emocijas gali jau kelių dienų kūdikiai. Tačiau taip pat spėjama, kad veidrodiniai neuronai gali padėti mums atspindėti savo pačių ankstesnius patyrimus. Šiame procese, akivaizdu, labai svarbi detalė yra “aš”.

Smegenų aktyvumo tyrimai taip pat rodo, kad smegenys kitaip veikia senstant. Kuo žmogus vyresnis, tuo labiau jo savęs vertinimas yra susijęs su įvairiomis patirties detalėmis, todėl suaugusių ir pagyvenusių žmonių atveju savęs vertinimo užduotyse aktyvios tampa kitokios smegenų sritys, negu vaikų smegenyse.

Norėčiau sakyti, kad tai reiškia, jog mes veikiam smegenis, bet vis tik panašiausia, kad čia dvinaris reiškinys, ir kad poveikis čia abipusis.

Šizofrenija sergančių žmonių smegenys – atvirkščiai, psichozės priepuolio metu tampa ypatingai aktyvios tose pačiose srityse, kurios atsakingos už savęs suvokimą. Manoma, kad būtent savęs suvokimo sutrikimas lemia įvairias haliucinacijas ir kliedesius. Be to, ne psichozės metu kalbant apie save teigiamai, aktyviomis tampa vienokios smegenų sritis, kalbant neigiamai – kitokios.

Suprasti, kaip mes suvokiame save, galima ir tiriant sutrikimus. Autizmu sergančių asmenų smegenų sritys, atsakingos už savirefleksijos veiklą, lieka neaktyvios, kai žmonės atlieka savęs atpažinimo užduotis. Vadinasi, tam tikra prasme, be labai specifinės smegenų veiklos savęs suvokimo nėra…

Smegenys turi dvi sritis, kurios aktyviai dalyvauja informacijos apie save apdorojime – vidurinė prefrontalinė žievė ir vidurinė nugaros viršugalvio žievė.

Užpakalinė juostinė žievė, priekinė juostinė žievė ir vidurinė juostinė žievė yra atsakingos už savirefleksijos galimybę. Salos žievė, manoma, yra atsakinga už savęs apibūdinimo procesą.

Vadinasi, smegenys tikrai turi funkcijų, susijusi su “aš”.

Lao Tzu apie norą pažinti save sakė apytiksliai taip: “Pažinti kitus yra išmintis, pažinti save – nušvitimas. Valdyti kitus reikia prievartos. Valdyti save reikia stiprybės.”

Čia ryškiausia ta pati mintis, kuri slegia visų laikų filosofus – kas judina pradinį judintoją? Kaip pažiūrėti sau į akis, jeigu akys yra vienintelis būdas pamatyti?

Budistai, kompromiso meistrai, visada renkasi vidurio kelią. Egzistuoja kažkas, kas nuolat kinta, taip pat egzistuoja kažkas, kas keliauja per reinkarnacijų kelią ir kaupia patirtį. Tačiau daugybė budistinių praktikų yra skirtos dėmesio nukreipimui nuo “aš”. Panašu, kad tai vienas iš būdų pilnai pasinerti į “čia ir dabar” irpriimti realybę tokią, kokia ji yra, su kuo mažiau asmeninių vertinimų. Norisi sakyti, kad budistai tiesiog šio klausimo nesprendžia 🙂 Na, ar bent jau nesupriešina taip, kaip užsdavėme klausimą mes, čia greičiau yra “aš” ir “ne aš”.

Stebėdami pasaulį ir jį suvokdami, mes niekada nematome savęs (nebent žiūrime į veidrodį. Bet ir tai yra atspindys, o ne mes patys! Juk esame matę ir iškreiptų pavyzdžių – bet iš kur galime žinoti, kad matomas atspindys yra “neiškreiptas”?…). Viena iš teorijų sako, kad “aš” ir yra tas vienintelis dalykas, kurio mes aplinkoje nematome, bet nujaučiame, kad jis turi būti, nes kitaip kas yra tas, kurio nematome? Šiame požiūryje smegenys yra visiškai nepriklausomas pojūčių analizės centras, tačiau mąstydami (kas yra smegenų funkcija) mes ir nusprendžiame, kad turi būti kažkoks “aš”. Čia norėtųsi sakyti, kad smegenys sukuria “aš”.