Author: Monika Kuzminskaitė

Stoicizmas, man regisi, išgyvena atgimimą. Šios filosofijos rekomenduojamos dvasinės praktikos yra asketiškas gyvenimo būdas, mirties ir kitų tradiciškai neigiamai vertinamų gyvenimo įvykių kontempliacijos, dėmesingumo dabarties akimirkai treniruotės (labai panašiai į dėmesingumo meditaciją), kasdienės refleksijos apie problemas ir jų sprendimus, dienoraštis.

Epikūriškosios filosofijos tradicija rekomenduoja tetrapharmakos doktrinų apmąstymą: Dievo nereikia bijoti, dėl mirties nereikia nerimauti, visus gerus dalykus pasiekti lengva, visus sunkius dalykus lengva pakelti.

Epikūriečių dvasinės praktikos taip pat apima Eikas – kiekvieno mėnesio 20 dieną švenčiamą logikos ir malonumo šventę, kurios metu valgomi skanūs patiekalai ir aptariami filosofiniai klausimai. Pastangos turėtų būti orientuojamos į aponia – fizinio skausmo vengimą ir ataraxia – dvasinio nerimo vengimą.

Viena iš rečiau minimų praktikų iš stoikų laikų – negatyvi vizualizacija, arba blogiausio scenarijaus įsivaizdavimas. Tokios praktikos tikslas – nujauteinti qrba desensibilizuoti ir stiprinti atsparumą realioms gyvenimo situacijoms. Tokia praktika taip pat turėtų stiprinti dėkingumą už tai, ką praktikuojantysis gyvenime turi. Reikia pripažinti, kad šios praktikos yra likę gan plačiai, pradedant posakiais “ne galva žmogui nutrūko” iki kognityvinei elgesio terapijai būdingo klausimo “kas blogiausia gali nutikti”.

Baha’i tikėjime pagrindinė dvasinė praktika yra malda. Maldos žodžiai yra tiksliai apibrėžti ir yra skirti Dievo garbinimui.

Induizmo dvasinių praktikų tradicija apima mantrų kartoji.ą mintyse arba garsiai, įvairių dievybių garbinimas atliekant piligrimines keliones arba priimant svečius, joga, taip pat tantrinės praktikos – pasaulietiškų dalykų naudojimas tam, kad pasiekti transcendentines, anapusines būsenas.

Budizme dvasinė praktika yra joga. Tradicine prasme tai sąmoningumo, kūno, geranoriškumo, suvokimo, dėmesio, ramybės ir įžvalgos lavinimo praktikų visuma. Nors apibrėžime tai atrodo gerokai abstrakčiau, bet kiekviena šaka turi daugybę informacijos apie tai, ką ir kaip reikia daryti. Tarkim, sąmoningumo vystymo praktika remiasi dėmesingos meditacijos pratimais.

Budizme taip pat dažnai naudojamos maldos, zazen meditacija, poezija (ypač haiku), piešimas, kaligrafija, gėlių komponavimas, arbatos ceremonija ir zen sodų priežiūra.

Islamo dvasinės praktikos koncentruojasi į maldą, pasninką, piligriminę kelionę į Meką, kai kurios šakos, pavyzdžiui, sufiai, praktikuoja specifinę maldą, derinamą su kvėpavimu arba judesiais (kurių tikslas yra “priminti” įgimtą Dievo pažinimą), tam tikrų taisyklių laikymąsi (kurios yra labai panašios į 10 dievo įsakymų) ir fizinę sukimosi meditaciją (turbūt esate matę besisukančius dervišus?).

Krikščioniškas tradicias, atrodo, žinome geriau – bet bendros tvarkos labui pakartokim. Krikščionišką dvasinę praktiką sudaro malda, pasninkas, Biblijos ir šventų raštų skaitymas, bažnyčios lankymas, sakramentų priėmimas, sekmadienio šventimas (!), piligrimystė į Šventąją Žemę, kūno varžymas (be pasninko ar klūpojimo ant kelių taip pat ir saviplaka), rožančiaus kalbėjimas, krikščioniška meditacija, išmaldos dalijimas, kuklumo laikymasis, skaistybė, išpažintis, Dievo garbinimas. Ne visur vienodai, ne visur viskas.

Atsiimu tą dalį, kur sakiau “žinome geriau”.

Judaizmo dvasinė praktika apima maldą, palaiminimų vardijimą, meditaciją, Torų studijavimą, mitybos taisyklių laikymąsi, šabo šventimą, pasninkavimą, atgailavimą, aukojimą labdarai ir mielaširdingus veiksmus. Be to, yra švenčiamos religinės šventės.

Žvelgiant objektyviai, iš šono – skamba kaip efetyvi praktika bet kuriam šiandieniniam žmogui.

Nesu tikra dėl vertimų, galbūt kas gali patikslinti.

Žmonės imasi dvasinių praktikų, nes ieško savo gyvavimo prasmės ir tikslo, vidinės taikos, paguodos, kelio, kuriuo galėtų eiti sudėtingu metu, spręsti laikinumo, mirties, asmeninio augimo klausimus. Bent jau taip mes spėjame. Iš esmės visos kultūros ir civilizacijos turi savo dvasines praktikas, todėl bent jau dėl vieno galime sutarti – vienaip ar kitaip dvasinės praktikos daugumai yra reikalingos.