Category: Grupė “Šaukštas Proto”

Kas padeda? Vienas būdas – priėmimo terapija (angliškai “acceptance and commitment therapy”). Ši terapijos rūšis orientuojasi į elgesio, o ne į simptomų pokyčius. Praktiškai tai reiškia, kad daugiau dirbama su patyrimų kontekstu, negu kad su pačiu patyrimu. Čia svarbu psichologinis lankstumas, tai reiškia skausmo priėmimą (“taip, man skauda”), suvokimą (nebandymą nukreipti dėmesio nuo skausmo ar prasiblaškyti), į dabarties momentą nukreiptas dėmesys ir dėmesingas elgesys (tas pats budistinis “čia ir dabar”), gebėjimas kai reikia – užsispirti ir laikytis elgesio, kai reikia – keisti elgesį (taip, kaip padeda geriau prisitaikyti prie skausmo patyrimo), ir gebėjimas laikytis savo vertybių.

Apie konkrečius šios terapijos rūšies pratimus parašysiu dar.

Mano dėmesį atkreipė tokia mintis: Skausmas tik skauda, o kančią sukelia bandymas skausmui priešintis.

Lėtinio skausmo poveikis mąstymo procesams dar vis tiriamas, bet jau esami tyrimai rodo, kad lėtinį skausmą patiriantys žmonės skundžiasi prastesne atmintimi, susilpnėjusiu dėmesiu, sunkiau užbaigti užduotis. Objektyvūs testai rodo prastesnius rezultatus atminties, dėmesio, protinio lankstumo, kalbos, reakcijos greičio užduotyse.

Na ką, apibrėžimui skyrėme pakankamai laiko :), bet sudėtingam reiškiniui suprasti pakankami gerai reikia pakankamai daug laiko – bet nuo rytoj imsimės įvairių pagalbos metodų.

Lėtinis skausmas nuolat sukelia diskomfortą, todėl organizme nuolat yra daugiau streso hormonų. Toliau pasekmių grandinė tokia: daugiau streso hormonų trikdo miegą (nes negalima miegoti, kai aplink pavojus), skatina alkį (nes kartu su kortizolio lygiu kyla ir grelino lygis), labiau dėvisi širdies-kraujagyslių ir kvėpavimo sistemos (nes nuolat dirba didesnėmis apsukomis; statistikoje taip pat stebima didesnė šių ligų rizika).

Lėtinis skausmas yra labai plačiai paplitęs reiškinys, apimantis 8-55% populiacijos, priklausomai nuo šalies. Lietuvos statistikos greičiausiai nėra, bet mes turėtumėm būti kažkur kiek virš vidurio. Todėl jei galvojate, kad niekam taip nėra, niekas nežino kaip padėti – labai tikėtina, kad šioje mintyje yra klaida.

Alternatyvios medicinos priemonių, naudojamų lėtiniams skausmui gydyti, sąrašas, tikrai įspūdingas.

Štai kas nėra tinkamos priemonės, nes moksliniais tyrimais veiksmingumas atmestas: kanabinoidų grupės medžiagos (nuo ne vėžio sukelto skausmo), išorinė magnetinė galvos smegenų stimuliacija, jonažolės, muskatas, kinezioterapiniai pleistrai.

Iš dalies padeda: mitybos pokyčiai (karnitino, vitamino E priedai), hipnozė, spa terapija (apatinės nugaros dalies skausmas).

Padeda: marihuana (nuo neuropatinio, bet ne kitokio skausmo), nuo specifinių skausmų padeda tai či mankšta, akupunktūra.

Toks jausmas, kad tikrai bandom viską, kas tik įmanoma…

Lėtinis skausmas gydomas ir įvairiomis intervencijomis – atliekamos injekcijos aplink ar į vadinamus trigerinius taškus, naudojama net radioterapija ar ultragarso terapija. Tai visiškai ne psichologija, bet dar kartą proga pabrėžti, kad tai sudėtingas reiškinys, kurio gal dar ne iki galo suprantam.

Paprastai lėtinio skausmo kontrolei skiriami nuskausminantys vaistai, tačiau taip pat reikėtų žinoti, jog yra atvejų, kai veiksmingesni tricikliniai antidepresantai, serotonino inhibitoriai ir traukulius kontroliuojantys preparatai, antipsichotiniai vaistai (pvz. olanzepinai), hormoniniai vaistai (pvz. geriami kontraceptikai). Dėl ypatingo šios būklės pobūdžio gydymas kiekvieną kartą parenkamas individualiai. O kai toks platus pasirenkamų priemonių ratas, vėl kyla mintis apie tai, kokia tai vis tik sudėtinga būklė.

Lėtinį skausmą dažniausiai padeda kontroliuoti skausmo medicinos atstovai. Tai nebūtinai reiškia, kad skausmą galima panaikinti – greičiau tikslas yra jį sumažinti tiek, kiek realistiškai įmanoma konkrečioje situacijoje. Čia kartu dirba skausmo medikai (anesteziologai), reabilitologai, fizioterapijos specialistai, ergoterapeutai, slaugytojai. Ūmų skausmą paprastai gali pagydyti ir vienas specialistas, o lėtiniam skausmui gydyti paprastai reikalinga visa komanda.

Ilgą laiką siunčiamas skausmo signalas gali sukelti vadinamą “skausmo įsiūbavimo “(angl. “pain wind-up”) efektą, kai juntamas skausmas yra stipresnis, negu būtų paprastai juntamas dėl tokio pat poveikio, o taip pat juntamas skausmas reaguojant į poveikį, kuris paprastai nesukeldavo skausmo iš viso. Tokie pokyčiai “užsilieka” ir virsa jau be objektyvių priežasčių tebesitęsiančiu lėtiniu skausmu. Tiriant smegenis netgi matomi pokyčiai smegenų struktūroje ir siunčiamuose signaluose.

Lėtinis skausmas būna skirstomas į vieną iš 7 rūšių: pirminis (trunka ilgiau nei 3 mėnesius be kitos paaiškinančios priežasties), vėžio, potrauminis, neuropatinis (dėl somatosensorinės nervų sistemos pažeidimų), galvos, vidaus organų arba raumenų/kaulų. Dažnai skausmas skirstomas į nocicepsinį (kai skausmo priežastys yra audinių sužalojimas) ir neuropatinį (kai skausmo priežastis yra pačios skausmo signalus perduodančios nervų sistemos sutrikimas).