Author: Monika Kuzminskaitė

Lėtinis skausmas nuolat sukelia diskomfortą, todėl organizme nuolat yra daugiau streso hormonų. Toliau pasekmių grandinė tokia: daugiau streso hormonų trikdo miegą (nes negalima miegoti, kai aplink pavojus), skatina alkį (nes kartu su kortizolio lygiu kyla ir grelino lygis), labiau dėvisi širdies-kraujagyslių ir kvėpavimo sistemos (nes nuolat dirba didesnėmis apsukomis; statistikoje taip pat stebima didesnė šių ligų rizika).

Lėtinis skausmas yra labai plačiai paplitęs reiškinys, apimantis 8-55% populiacijos, priklausomai nuo šalies. Lietuvos statistikos greičiausiai nėra, bet mes turėtumėm būti kažkur kiek virš vidurio. Todėl jei galvojate, kad niekam taip nėra, niekas nežino kaip padėti – labai tikėtina, kad šioje mintyje yra klaida.

Alternatyvios medicinos priemonių, naudojamų lėtiniams skausmui gydyti, sąrašas, tikrai įspūdingas.

Štai kas nėra tinkamos priemonės, nes moksliniais tyrimais veiksmingumas atmestas: kanabinoidų grupės medžiagos (nuo ne vėžio sukelto skausmo), išorinė magnetinė galvos smegenų stimuliacija, jonažolės, muskatas, kinezioterapiniai pleistrai.

Iš dalies padeda: mitybos pokyčiai (karnitino, vitamino E priedai), hipnozė, spa terapija (apatinės nugaros dalies skausmas).

Padeda: marihuana (nuo neuropatinio, bet ne kitokio skausmo), nuo specifinių skausmų padeda tai či mankšta, akupunktūra.

Toks jausmas, kad tikrai bandom viską, kas tik įmanoma…

Lėtinis skausmas gydomas ir įvairiomis intervencijomis – atliekamos injekcijos aplink ar į vadinamus trigerinius taškus, naudojama net radioterapija ar ultragarso terapija. Tai visiškai ne psichologija, bet dar kartą proga pabrėžti, kad tai sudėtingas reiškinys, kurio gal dar ne iki galo suprantam.

Paprastai lėtinio skausmo kontrolei skiriami nuskausminantys vaistai, tačiau taip pat reikėtų žinoti, jog yra atvejų, kai veiksmingesni tricikliniai antidepresantai, serotonino inhibitoriai ir traukulius kontroliuojantys preparatai, antipsichotiniai vaistai (pvz. olanzepinai), hormoniniai vaistai (pvz. geriami kontraceptikai). Dėl ypatingo šios būklės pobūdžio gydymas kiekvieną kartą parenkamas individualiai. O kai toks platus pasirenkamų priemonių ratas, vėl kyla mintis apie tai, kokia tai vis tik sudėtinga būklė.

Lėtinį skausmą dažniausiai padeda kontroliuoti skausmo medicinos atstovai. Tai nebūtinai reiškia, kad skausmą galima panaikinti – greičiau tikslas yra jį sumažinti tiek, kiek realistiškai įmanoma konkrečioje situacijoje. Čia kartu dirba skausmo medikai (anesteziologai), reabilitologai, fizioterapijos specialistai, ergoterapeutai, slaugytojai. Ūmų skausmą paprastai gali pagydyti ir vienas specialistas, o lėtiniam skausmui gydyti paprastai reikalinga visa komanda.

Ilgą laiką siunčiamas skausmo signalas gali sukelti vadinamą “skausmo įsiūbavimo “(angl. “pain wind-up”) efektą, kai juntamas skausmas yra stipresnis, negu būtų paprastai juntamas dėl tokio pat poveikio, o taip pat juntamas skausmas reaguojant į poveikį, kuris paprastai nesukeldavo skausmo iš viso. Tokie pokyčiai “užsilieka” ir virsa jau be objektyvių priežasčių tebesitęsiančiu lėtiniu skausmu. Tiriant smegenis netgi matomi pokyčiai smegenų struktūroje ir siunčiamuose signaluose.

Lėtinis skausmas būna skirstomas į vieną iš 7 rūšių: pirminis (trunka ilgiau nei 3 mėnesius be kitos paaiškinančios priežasties), vėžio, potrauminis, neuropatinis (dėl somatosensorinės nervų sistemos pažeidimų), galvos, vidaus organų arba raumenų/kaulų. Dažnai skausmas skirstomas į nocicepsinį (kai skausmo priežastys yra audinių sužalojimas) ir neuropatinį (kai skausmo priežastis yra pačios skausmo signalus perduodančios nervų sistemos sutrikimas).

Lėtinį skausmą patiriantys žmonės dažnai turi ryškiau išreikštus depresijos požymius, mažiau fiziškai juda. Depresijos požymiai sustiprina patiriamą diskomfortą (viskas aplinkui vertinama “juodžiau”, todėl ir skausmas atrodo stipresnis). Mažiau judant negaunama naudos iš mankštos ir aktyvesnės medžiagų apykaitos, taip pat negaminami visi fiziškai svarbūs komponentai, kurie veikia kaip natūralūs antidepresantai.

Patiriamas skausmo lygis, galimybės kontroliuoti skausmą ir atsparumas skausmui priklauso ir nuo aplinkinių paramos, kurią skausmą patiriantis žmogus gauna, ir nuo žmogaus socialinės-ekonominės padėties.

Taip, skausmas yra tikras biopsichosocialinio modelio pavyzdys – čia svarbios ir biologinės, ir psichologinės, ir socialinės dalys.

Lėtinio skausmo šaltinis gali būti bet kur kūne arba galvos ar stuburo smegenyse. Lėtinį skausmą patiria 8-11 procentų visos populiacijos (man atrodo, kad labai daug!). Priklausomai nuo lėtinio skausmo priežasties, gyvenimo kokybės gerinimui dažniausiai skiriami neopioidiniai preparatai, rekomenduojama kognityvinė elgesio (cognitive behavioral) terapija, taip pat priėmimo terapija (acceptance and commitment). Jei šie būdai neveiksmingi, gali būti rekomenduojami opioidiniai vaistai.